Renginiai ir parodos - Filtras:

warning: Creating default object from empty value in /home/lrezoskc/public_html/modules/event/event.module on line 567.
Parinkite laikotarpį
Parinkite renginio tipą
« Week of Birželio 15, 2020 »
PirAntTreKetPenŠešSek
15
all day

Birželio 6 d. 17.00 val. atidaroma tekstilininkės Kristinos Šorienės batikos darbų paroda „Protėvių paveldas" Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki 2020 m. birželio 30 d.
Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Kristina Šorienė – tekstilininkė, puoselėjanti batikos ir šlapio vėlimo technikas. Kuria paveikslus, šviestuvus, sceninius kostiumus, scenografiją ir kt. Veda kūrybines dirbtuves amatininkų gildijos „Krikragaa“ ir Klaipėdos etnokultūros centro renginiuose, sveiko gyvenimo būdo festivalyje „Mandala“ ir kitur. Vyraujančios kūrybos temos: gamtos ir žmogaus santykis, baltų ir kitų pasaulio tautų raštai, švenčių tradicijos. Kasdienos kūrybai įkvepia dukrelė.

Ši paroda yra, gimtosios kultūros paveikto, Kristinos sąmonės srauto fiksacija. Tai iš esmės yra pasakojimas apie džiaugsmą, grožį ir gyvybę, atrastą savos tautos pavelde. Šis pasakojimas perteikiamas laisvais, eskiziškais batikos liejiniais, kurie kaip ledkalnio viršūnė parodo labai gražų, bet – savaime aišku, – mažytį baltų kosmogonijos trupinėlį.

Kristinos užfiksuotas sąmonės srautas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes toks yra pats fiksuojamas objektas. Todėl šie darbai tėra samtelis iš neišsenkančios paveldo informacijos upės. Tai galbūt yra kitas parodos tikslas – priminti apie prisilietimų prie begalybės prasmę. Kad ir kokios mažos ir nereikšmingos atrodytų mūsų pastangos prisiliesti prie begalinių tiesos ir gėrio šaltinių – jūros lašas taip pat yra jūra.

Mūsų protėviai taip pat stebėjo ir fiksavo. O kai mūsų nebebus, kosmogoninė tvarka niekur nedings, ir ją fiksuos kažkas kitas.

Povilas Šorys

all day

Birželio 9 d. Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) pristatoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
Parodą sudaro 21 mobilus pastatomas stendas ir 10 mobilių monitorių. Stenduose – istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapis. Monitoriuose – dvylika filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių/vokiečių kalbomis su subtitrais vokiečių/lietuvių kalbomis.

Renginio pradžia: 06/15/2020 17:00
Pabaiga: 06/15/2020 18:00

Birželio 15 d. (pirmadienį) 17.00 val. Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) vyks susitikimas su "Ekspedicija Kazachstanas 2019" dalyvėmis Lidija Trumpiene ir Rita Raugiene.
Praėjusią vasarą kartu su kitais mokytojais iš Lietuvos pirmą kartą išvyko ir Lidija su Rita į Kazachstaną, kur lankė lietuvių kalinimo vietas bei tvarkė apleistas kapavietes.

"Iki šios ekspedicijos net neįsivaizdavome, kiek daug nežinome apie pokario metais Kazachstane kalintus daugiau nei 81 tūkst. lietuvių ir kaip sparčiai nyksta jų atminimo ženklai.

Ruošiantis ekspedicijai dėliojomės maršrutą ir detaliai nagrinėjome, kokiose vietose būsime, kuo jos reikšmingos mums, gyvenantiems Lietuvoje. Prieš atvykstant į Kazachstaną atrodė, kad apie buvusius lagerius žinos kone visi vietiniai ir galės patarti, kaip geriausia nuvykti, jei nepavyktų patiems iš karto jų rasti. Bet kai ieškojome kelio į buvusį Rudnyko lagerį, nė vienas vietinis apie tokį net nebuvo girdėjęs!

Ši nuostaba dingo, kai paklaidžioję pamatėme, kaip viskas šiuo metu apleista. Rudnyko gyvenvietėje stūkso apgriuvę namai išdaužtais langais, paties lagerio, kuriame veikė katorgos režimas ir žmonės būdavo vedini prirakinti grandinėmis, belikę tik pamatai. Nežinant net būtų sunku suprasti, kas čia per vieta. Nė ženklo apie priverstinai dirbusius vario rūdos kasyklose, lydymo ir sodrinimo kombinatuose, statybose, šachtose, išskyrus šalia esančias kapines ir bendrą devynių lietuvių kapavietę. Jie čia buvo kalinami 1940–1956 m. ir kaip daugelis kitų greit mirė. Kasdien mirdavo apie 100 žmonių.

Apėję teritoriją nurovėme ant bendro kapo augusias žoles, o likusios tvoros betoninius stulpelius sujungėme trispalve juosta.

16
all day

Birželio 6 d. 17.00 val. atidaroma tekstilininkės Kristinos Šorienės batikos darbų paroda „Protėvių paveldas" Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki 2020 m. birželio 30 d.
Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Kristina Šorienė – tekstilininkė, puoselėjanti batikos ir šlapio vėlimo technikas. Kuria paveikslus, šviestuvus, sceninius kostiumus, scenografiją ir kt. Veda kūrybines dirbtuves amatininkų gildijos „Krikragaa“ ir Klaipėdos etnokultūros centro renginiuose, sveiko gyvenimo būdo festivalyje „Mandala“ ir kitur. Vyraujančios kūrybos temos: gamtos ir žmogaus santykis, baltų ir kitų pasaulio tautų raštai, švenčių tradicijos. Kasdienos kūrybai įkvepia dukrelė.

Ši paroda yra, gimtosios kultūros paveikto, Kristinos sąmonės srauto fiksacija. Tai iš esmės yra pasakojimas apie džiaugsmą, grožį ir gyvybę, atrastą savos tautos pavelde. Šis pasakojimas perteikiamas laisvais, eskiziškais batikos liejiniais, kurie kaip ledkalnio viršūnė parodo labai gražų, bet – savaime aišku, – mažytį baltų kosmogonijos trupinėlį.

Kristinos užfiksuotas sąmonės srautas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes toks yra pats fiksuojamas objektas. Todėl šie darbai tėra samtelis iš neišsenkančios paveldo informacijos upės. Tai galbūt yra kitas parodos tikslas – priminti apie prisilietimų prie begalybės prasmę. Kad ir kokios mažos ir nereikšmingos atrodytų mūsų pastangos prisiliesti prie begalinių tiesos ir gėrio šaltinių – jūros lašas taip pat yra jūra.

Mūsų protėviai taip pat stebėjo ir fiksavo. O kai mūsų nebebus, kosmogoninė tvarka niekur nedings, ir ją fiksuos kažkas kitas.

Povilas Šorys

all day

Birželio 9 d. Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) pristatoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
Parodą sudaro 21 mobilus pastatomas stendas ir 10 mobilių monitorių. Stenduose – istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapis. Monitoriuose – dvylika filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių/vokiečių kalbomis su subtitrais vokiečių/lietuvių kalbomis.

17
all day

Birželio 6 d. 17.00 val. atidaroma tekstilininkės Kristinos Šorienės batikos darbų paroda „Protėvių paveldas" Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki 2020 m. birželio 30 d.
Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Kristina Šorienė – tekstilininkė, puoselėjanti batikos ir šlapio vėlimo technikas. Kuria paveikslus, šviestuvus, sceninius kostiumus, scenografiją ir kt. Veda kūrybines dirbtuves amatininkų gildijos „Krikragaa“ ir Klaipėdos etnokultūros centro renginiuose, sveiko gyvenimo būdo festivalyje „Mandala“ ir kitur. Vyraujančios kūrybos temos: gamtos ir žmogaus santykis, baltų ir kitų pasaulio tautų raštai, švenčių tradicijos. Kasdienos kūrybai įkvepia dukrelė.

Ši paroda yra, gimtosios kultūros paveikto, Kristinos sąmonės srauto fiksacija. Tai iš esmės yra pasakojimas apie džiaugsmą, grožį ir gyvybę, atrastą savos tautos pavelde. Šis pasakojimas perteikiamas laisvais, eskiziškais batikos liejiniais, kurie kaip ledkalnio viršūnė parodo labai gražų, bet – savaime aišku, – mažytį baltų kosmogonijos trupinėlį.

Kristinos užfiksuotas sąmonės srautas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes toks yra pats fiksuojamas objektas. Todėl šie darbai tėra samtelis iš neišsenkančios paveldo informacijos upės. Tai galbūt yra kitas parodos tikslas – priminti apie prisilietimų prie begalybės prasmę. Kad ir kokios mažos ir nereikšmingos atrodytų mūsų pastangos prisiliesti prie begalinių tiesos ir gėrio šaltinių – jūros lašas taip pat yra jūra.

Mūsų protėviai taip pat stebėjo ir fiksavo. O kai mūsų nebebus, kosmogoninė tvarka niekur nedings, ir ją fiksuos kažkas kitas.

Povilas Šorys

all day

Birželio 9 d. Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) pristatoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
Parodą sudaro 21 mobilus pastatomas stendas ir 10 mobilių monitorių. Stenduose – istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapis. Monitoriuose – dvylika filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių/vokiečių kalbomis su subtitrais vokiečių/lietuvių kalbomis.

18
all day

Birželio 6 d. 17.00 val. atidaroma tekstilininkės Kristinos Šorienės batikos darbų paroda „Protėvių paveldas" Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki 2020 m. birželio 30 d.
Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Kristina Šorienė – tekstilininkė, puoselėjanti batikos ir šlapio vėlimo technikas. Kuria paveikslus, šviestuvus, sceninius kostiumus, scenografiją ir kt. Veda kūrybines dirbtuves amatininkų gildijos „Krikragaa“ ir Klaipėdos etnokultūros centro renginiuose, sveiko gyvenimo būdo festivalyje „Mandala“ ir kitur. Vyraujančios kūrybos temos: gamtos ir žmogaus santykis, baltų ir kitų pasaulio tautų raštai, švenčių tradicijos. Kasdienos kūrybai įkvepia dukrelė.

Ši paroda yra, gimtosios kultūros paveikto, Kristinos sąmonės srauto fiksacija. Tai iš esmės yra pasakojimas apie džiaugsmą, grožį ir gyvybę, atrastą savos tautos pavelde. Šis pasakojimas perteikiamas laisvais, eskiziškais batikos liejiniais, kurie kaip ledkalnio viršūnė parodo labai gražų, bet – savaime aišku, – mažytį baltų kosmogonijos trupinėlį.

Kristinos užfiksuotas sąmonės srautas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes toks yra pats fiksuojamas objektas. Todėl šie darbai tėra samtelis iš neišsenkančios paveldo informacijos upės. Tai galbūt yra kitas parodos tikslas – priminti apie prisilietimų prie begalybės prasmę. Kad ir kokios mažos ir nereikšmingos atrodytų mūsų pastangos prisiliesti prie begalinių tiesos ir gėrio šaltinių – jūros lašas taip pat yra jūra.

Mūsų protėviai taip pat stebėjo ir fiksavo. O kai mūsų nebebus, kosmogoninė tvarka niekur nedings, ir ją fiksuos kažkas kitas.

Povilas Šorys

all day

Birželio 9 d. Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) pristatoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
Parodą sudaro 21 mobilus pastatomas stendas ir 10 mobilių monitorių. Stenduose – istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapis. Monitoriuose – dvylika filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių/vokiečių kalbomis su subtitrais vokiečių/lietuvių kalbomis.

Renginio pradžia: 06/18/2020 18:00
Pabaiga: 06/18/2020 19:10

Birželio 18 d.18 val. naujausiojo Neringos kultūros almanacho "Dorė" pristatymas dalyvaujant sudarytojai, autoriams, straipsnių herojams Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Tarp pokalbių - akordeono muzikos garsai. Gros Šiaulių Sondeckio menų gimnazijos akordeonistas Motiejus Dudnikas (mokytoja Marytė Markevičienė).

Kultūros almanachas „Dorė“, kurį nuo 2010 metų leidžia Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešoji biblioteka, – leidinys, skirtas visiems Kuršių nerijos mylėtojams, periodiškai fiksuoja šio krašto visuomeninio gyvenimo, kultūros, švietimo problemas, atskleidžia nežinomus praeities puslapius. Sutelktomis autorių pastangomis parengtas naujasis leidinys liudija apie „Dorės“ leidėjų pasiryžimą ne paviršutiniškai, o kompetentingai gilintis į aktualias Mažosios Lietuvos istorijos, kultūros atminties temas.

Birželio 18 d. Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centre, birželio 30d. Nidoje, Neringos istorijos muziejuje, įvyks ilgai laukti Neringos kultūros almanacho „Dorė“ pirmieji gyvi pristatymai, nors naujausią „Dorę“ jau galima buvo pavartyti Vilniaus knygų mugėje, Neringos savivaldybės stende. Karantino metu įvyko ir virtualus šio almanacho pristatymas.
2020 m. sueina 20 metų, kai Kuršių nerija buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, todėl istorikės dr.Nijolės Strakauskaitės įžvalgos „Kaip išgelbėti Kuršių neriją? Istorijos pamokos“ šiandien skamba ypač aktualiai. Jas vertėtų perskaityti kiekvienam. Taptų aiškiau, nuo kokių grėsmių šiandien reiktų saugoti (ar gelbėti?) Kuršių neriją.

19
all day

Birželio 6 d. 17.00 val. atidaroma tekstilininkės Kristinos Šorienės batikos darbų paroda „Protėvių paveldas" Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki 2020 m. birželio 30 d.
Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Kristina Šorienė – tekstilininkė, puoselėjanti batikos ir šlapio vėlimo technikas. Kuria paveikslus, šviestuvus, sceninius kostiumus, scenografiją ir kt. Veda kūrybines dirbtuves amatininkų gildijos „Krikragaa“ ir Klaipėdos etnokultūros centro renginiuose, sveiko gyvenimo būdo festivalyje „Mandala“ ir kitur. Vyraujančios kūrybos temos: gamtos ir žmogaus santykis, baltų ir kitų pasaulio tautų raštai, švenčių tradicijos. Kasdienos kūrybai įkvepia dukrelė.

Ši paroda yra, gimtosios kultūros paveikto, Kristinos sąmonės srauto fiksacija. Tai iš esmės yra pasakojimas apie džiaugsmą, grožį ir gyvybę, atrastą savos tautos pavelde. Šis pasakojimas perteikiamas laisvais, eskiziškais batikos liejiniais, kurie kaip ledkalnio viršūnė parodo labai gražų, bet – savaime aišku, – mažytį baltų kosmogonijos trupinėlį.

Kristinos užfiksuotas sąmonės srautas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes toks yra pats fiksuojamas objektas. Todėl šie darbai tėra samtelis iš neišsenkančios paveldo informacijos upės. Tai galbūt yra kitas parodos tikslas – priminti apie prisilietimų prie begalybės prasmę. Kad ir kokios mažos ir nereikšmingos atrodytų mūsų pastangos prisiliesti prie begalinių tiesos ir gėrio šaltinių – jūros lašas taip pat yra jūra.

Mūsų protėviai taip pat stebėjo ir fiksavo. O kai mūsų nebebus, kosmogoninė tvarka niekur nedings, ir ją fiksuos kažkas kitas.

Povilas Šorys

all day

Birželio 9 d. Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) pristatoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
Parodą sudaro 21 mobilus pastatomas stendas ir 10 mobilių monitorių. Stenduose – istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapis. Monitoriuose – dvylika filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių/vokiečių kalbomis su subtitrais vokiečių/lietuvių kalbomis.

20
all day

Birželio 6 d. 17.00 val. atidaroma tekstilininkės Kristinos Šorienės batikos darbų paroda „Protėvių paveldas" Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki 2020 m. birželio 30 d.
Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Kristina Šorienė – tekstilininkė, puoselėjanti batikos ir šlapio vėlimo technikas. Kuria paveikslus, šviestuvus, sceninius kostiumus, scenografiją ir kt. Veda kūrybines dirbtuves amatininkų gildijos „Krikragaa“ ir Klaipėdos etnokultūros centro renginiuose, sveiko gyvenimo būdo festivalyje „Mandala“ ir kitur. Vyraujančios kūrybos temos: gamtos ir žmogaus santykis, baltų ir kitų pasaulio tautų raštai, švenčių tradicijos. Kasdienos kūrybai įkvepia dukrelė.

Ši paroda yra, gimtosios kultūros paveikto, Kristinos sąmonės srauto fiksacija. Tai iš esmės yra pasakojimas apie džiaugsmą, grožį ir gyvybę, atrastą savos tautos pavelde. Šis pasakojimas perteikiamas laisvais, eskiziškais batikos liejiniais, kurie kaip ledkalnio viršūnė parodo labai gražų, bet – savaime aišku, – mažytį baltų kosmogonijos trupinėlį.

Kristinos užfiksuotas sąmonės srautas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes toks yra pats fiksuojamas objektas. Todėl šie darbai tėra samtelis iš neišsenkančios paveldo informacijos upės. Tai galbūt yra kitas parodos tikslas – priminti apie prisilietimų prie begalybės prasmę. Kad ir kokios mažos ir nereikšmingos atrodytų mūsų pastangos prisiliesti prie begalinių tiesos ir gėrio šaltinių – jūros lašas taip pat yra jūra.

Mūsų protėviai taip pat stebėjo ir fiksavo. O kai mūsų nebebus, kosmogoninė tvarka niekur nedings, ir ją fiksuos kažkas kitas.

Povilas Šorys

all day

Birželio 9 d. Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) pristatoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
Parodą sudaro 21 mobilus pastatomas stendas ir 10 mobilių monitorių. Stenduose – istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapis. Monitoriuose – dvylika filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių/vokiečių kalbomis su subtitrais vokiečių/lietuvių kalbomis.

Renginio pradžia: 06/20/2020 18:00
Pabaiga: 06/20/2020 20:00

Birželio 20 d. (šeštadienį) 18.00 val.
Kviečiame į ekskursiją po istorinį Juodkrantės vilų kvartalą!
Susitinkame Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)
Ekskursijos vadovas Arūnas Balna
Bilieto kaina – 5 eurai

Maloniai prašome ekskursijos metu laikytis saugaus atstumo ir kitų būtinų visuomenės sveikatos saugos, higienos bei asmens apsaugos priemonių naudojimo rekomendacijų.

Ekskursijoje susipažinsite su senosios Juodkrantės vilų ir viešbučių gyvavimu iki II-ojo pasaulinio karo ir palyginsite su išlikusiais iki mūsų dienų rekonstruotais pastatais.
Svarbiausios permainos Kuršių nerijos kraštovaizdyje pradėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Įmantrios neva šveicariško ir gotikinio stiliaus vilos, viešbučiai ir svečių namai daugiausia buvo statomi Juodkrantėje, o 1881 m. čia susikūrė ir pirmasis Kurorto komitetas, kurio pradininkas buvo Eduardas Stellmacheris (1827-1883). 1933 m. Kuršių nerija buvo oficialiai paskelbta kurortu. Šiaip ar taip, pirmoji kurortinė vieta – Juodkrantė – Kuršių nerijoje.

21
all day

Birželio 6 d. 17.00 val. atidaroma tekstilininkės Kristinos Šorienės batikos darbų paroda „Protėvių paveldas" Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki 2020 m. birželio 30 d.
Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Kristina Šorienė – tekstilininkė, puoselėjanti batikos ir šlapio vėlimo technikas. Kuria paveikslus, šviestuvus, sceninius kostiumus, scenografiją ir kt. Veda kūrybines dirbtuves amatininkų gildijos „Krikragaa“ ir Klaipėdos etnokultūros centro renginiuose, sveiko gyvenimo būdo festivalyje „Mandala“ ir kitur. Vyraujančios kūrybos temos: gamtos ir žmogaus santykis, baltų ir kitų pasaulio tautų raštai, švenčių tradicijos. Kasdienos kūrybai įkvepia dukrelė.

Ši paroda yra, gimtosios kultūros paveikto, Kristinos sąmonės srauto fiksacija. Tai iš esmės yra pasakojimas apie džiaugsmą, grožį ir gyvybę, atrastą savos tautos pavelde. Šis pasakojimas perteikiamas laisvais, eskiziškais batikos liejiniais, kurie kaip ledkalnio viršūnė parodo labai gražų, bet – savaime aišku, – mažytį baltų kosmogonijos trupinėlį.

Kristinos užfiksuotas sąmonės srautas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes toks yra pats fiksuojamas objektas. Todėl šie darbai tėra samtelis iš neišsenkančios paveldo informacijos upės. Tai galbūt yra kitas parodos tikslas – priminti apie prisilietimų prie begalybės prasmę. Kad ir kokios mažos ir nereikšmingos atrodytų mūsų pastangos prisiliesti prie begalinių tiesos ir gėrio šaltinių – jūros lašas taip pat yra jūra.

Mūsų protėviai taip pat stebėjo ir fiksavo. O kai mūsų nebebus, kosmogoninė tvarka niekur nedings, ir ją fiksuos kažkas kitas.

Povilas Šorys

all day

Birželio 9 d. Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) pristatoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
Parodą sudaro 21 mobilus pastatomas stendas ir 10 mobilių monitorių. Stenduose – istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapis. Monitoriuose – dvylika filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių/vokiečių kalbomis su subtitrais vokiečių/lietuvių kalbomis.

Surinktas turinys