Neringos savivaldybės biudžetinė įstaiga
L. Rėzos g. 8 B, 93101 Neringa
Įstaigos kodas 188211813
Tel. +370 469 53448
El. p. kultura@lrezoskc.lt
Internete www.lrezoskc.lt

Šventiniai koncertai Liudviko Rėzos kultūros centro koncertų salėje

Liudviko Rėzos kultūros centras iškilmingai minėjo Kovo 11-ąją – Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Koncertų salėje vyko šventiniai renginiai. Žiūrovai kovo 10 d. 17 val. turėjo galimybę gėrėtis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistų Reginos Šilinskaitės (sopranas) ir Vytauto Bakulos (bosas) pasirodymais, akomponavo koncertmeisterė Eleonora Taškinaitė. Koncertą dovanojo Neringos savivaldybė. Neringos bendruomenę su iškilia švente sveikino Neringos savivaldybės meras Antanas Vinkus. Šventinio renginio metu meras Antanas Vinkus padėkojo Juodkrantės seniūnei Angelinai Stakauskienei už ilgametį darbą ir įteikė padėkos raštą. Koncerto programoje skambėjo populiarūs lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniai, kurie suteikė romantiškas nuotaikas, todėl klausytojai galėjo jaustis jaukiai ir pakiliai.

Akvarelių paroda " Spalvų muzika"

gecevicius SPALVU MUZIKA 2012-03-14.jpg

-------------------

2012 m. kovo 20 d. 17 val. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje vyko daililininko Juozo Gecevičiaus parodos „Spalvų muzika“ atidarymas. Nublankusiame pavasario peizaže spalvingos akvarelės nudažė aplinką šviesiomis spalvomis, kurių kiekvieno siela pasiilgo po užtrukusios žiemos. Dailininkas pasidalino prisiminimais, kurie mus nukėlė į dienas, kuomet Juodkrantėje vykdavo akvarelininkų „Plekšnės“ klubo plenerai. Po to gimdavo nauji akvarelių paveikslai. Vieną iš jų - „Juodkrantė Prano laikais“ - dovanojo Liudviko Rėzos kultūros centrui. Pranas – dailininko vaikystės ir mokyklos suolo draugas – Pranas Buzas, kuris ilgus metus gyveno ir dirbo Juodkrantėje, šiuo metu palaidotas Juodkrantės kapinėse.
Juozas Gecevičius gimė 1930 m. Marijampolės aps., Krosnos vlsč., Vytautiškių kaime. Dailininko žodžiais, vaikystė ir jaunystė prabėgo šalia ošiančio Kalniškės miško, Žaliosios girios mėlynės ir Palių spanguolynų. 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės miške nuaidėjo šūvių papliūpos. Tose vietose tai buvo pirmas didelis partizanų susirėmimas su NKVD kariuomene. Po tokio įvykio sunku gyventi kaip gyvenus: 1947 m. Gecevičius tapo Šarūno rinktinės Varmo grupės ryšininku. Gimtasis miškas, traukęs jį gaju žemišku grožiu, gilių tankmių rimtimi ir pavasariais pražystančiomis laukymėmis, virto sunkaus ir pavojingo istorinio vyksmo dalyviu.
Pasirinkęs keramikos specialybę, 1962 m. baigė Vilniuje Lietuvos valstybinį dailės institutą. Kaip ir daugelis kitų keramikų, savarankišką darbą pradėjo nuo vazų kūrimo. Kiek įsibėgėjęs ėmė linkti į dekoratyvines kompozicijas. Be to, jį labai traukė akvarelė.
Metų metus kaupti įgūdžiai įveikė akvarelės technikos kaprizus. Tapytojui svarbu spalvinis koloritas, spalvų harmonijos estetika. Nors mėgstami motyvai kartojasi, paveiksluose jie įgauna vis kitokių niuansų.

Su tarptautine moters diena

su kovo 8 .jpg

2012-03-10 Koncertas

plakatas - sumazintas.jpg

Kviečiame Neringos gyventojus į susitikmą

2012 m. kovo 5 d. (pirmadienį) 17.00 val.

Kviečiame į susitikimą dėl Neringos bendruomenės forumo valdybos galutinio suformavimo.

Poezijos popietė "Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu"

2012-03-01 J. Marcinkeviciaus poezijos popiete.jpg

Kovo 1 d. Liudviko Rėzos kultūros centre 16 val. vyko poezijos i muzikos popietė "Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu". Justino Marcinkevičiaus poeziją skaitė Klaipėdos dramos teatro aktorė Nijolė Sabulytė.
Kovo 1 d. pasirinkta neatsitiktinai - tarsi stabtelėjimas tarp vasario 16 d., poeto išėjimo Amžinybėn dienos, ir kovo 10 d. - gimtadienio dienos. Susirinkusieji atėjo nusilenkti Didžiam poetui, paklausyti lyriškų žodžių skambėjimo. Justinas Marcinkevičius yra visų! Visos Lietuvos! Lyg švyturys visada traukė mūsų žvilgsnius ir širdis. Lys ąžuolas stovėjo tautos priešakyje - kovoje už Kalbą, Kultūrą, už Laisvę. Meilė Lietuvai! Per eilėraščius smelkėsi į mūsų sąmonę, per Mindaugą, Mažvydą, Daukantą. Per dainas, virtusias kasdiene duona,- tiek liūdesio, tiek džiaugsmo valandomis.
Vakarą muzikos akordais praturtino Liudviko Rėzos kultūros centro meno vadovė Dana Tregub, jai talkino jaunosios dainininkės Aistė Tupikaitė ir Lukrecija Kauneckytė.
Poeto išaugintais Lietuvos epitetais - laukas, pieva, kelias, upė - juodkrantiškiai išsiskirstė iki naujų susitikimų.

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Just.Marcinkevičius

Daugiau renginio akimirkų - http://www.lrezoskc.lt/image/tid/80.

Angelė Skarienė
kultūrinės veiklos vadybininkė

Vaclovo Strauko fotografijų paroda

02/15/2012 16:00
Vaclovas Straukas 2012.jpg

2012-02-21

uzgavenes 2012 -02 -21 .jpg

UŽGAVĖNĖS - sena tradicinė ne tik lietuvių, bet ir daugumos Europos šalių gyventojų šventė. Ji švenčiama likus 46 dienoms, t.y. 7 savaitėms iki Velykų.

Kaukės ir Užgavėnių persirengėliai

Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia - persirengti neįprastais drabužiais, pasislėpti po kauke.
Pagal veikėjus persirengėlių kaukės skirstomos į dvi grupes: vienose pavaizduoti žmonių, o kitose - gyvulių bruožai. Ypač dažni buvo „žydai", „čigonai", „vengrai", „arkliai", „ožiai", „gervės", „velniai", „raganos", „giltinės", „ubagai". Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai - Morė, Lašininis su Kanapiniu arba Gavėnas.

UŽGAVĖNIŲ VEIKĖJAI
Dėmesio centre buvo MORĖS vežiojimas. Žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė. Šie pavadinimai buvo paplitę Žemaitijoje, o šiaurės ir vidurio Lietuvoje vežiojamos pamėklės buvo vadinamos Čiučela, Diedeliu, Gavėnu.
LAŠININIS ir KANAPINIS
Tarp Užgavėnių persirengėlių tai vieni, tai įsimaišę į kitų persirengėlių būrelius slankioja Lašininis su Kanapiniu.
Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis turėtų būti storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis - liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais, o rankose turėjo ilgą lazdą Lašininiui iš kaimo vyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali.
Lašininis po kautynių paprastai pabėga.
Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, kad dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką kartaus ir sūraus gėrimo imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai gavėniai užtektų.

PASIVAŽINĖJIMAS IR LAISTYMASIS VANDENIU

2012-02-16 Lietuvos valstybės atkūrimo diena

2012-02-16.jpg
Surinktas turinys