2014-05-19 Andriaus Miežio tapybos darbų paroda "O Gyvenimas"

05/19/2014 20:38
06/09/2014 20:38
A. Miezis.jpg

Liudviko Rėzos kultūros centras kviečia į ANDRIAUS MIEŽIO tapybos darbų parodą "O Gyvenimas".

Paroda veiks nuo gegužės 19 dienos iki birželio 9 dienos.

Maloniai kviečiame aplankyti parodą

A.Miežio kūrybinė tapatybė nebekvestionuojama: vos įžengęs į parodų salę esi panardinamas į specifinę autoriui būdingą plastiką, balansuojančią tarp savotiško primityviosios dailės plakatiškumo ir konstruktyvaus architektūrinio išprusimo. Kiekvienas Andriaus paveikslas – mizanscena, kurioje nėra gelmės ir perspektyvos. Visuomet plokščias vaizdas pagardinamas geometrinėmis, dekoratyviomis formos ir aiškiomis erdvinėmis pauzėmis. Artimą scenografijos ar monumentaliosios tapybos principams raišką A.Miežis puikiai pritaiko kamerinėms plokštumoms. Pasitelkdamas tradicinius „pabaisiukus“ (su teigiamu krūviu) autorius naujai žvelgia į tautos paveldą bei jo pritaikymą šiandien. Tai – savotiška postmitologija, kai folklorinė tema ar mitinis herojus adaptuojamas prie jam nebūdingos socialinės aplinkos: angliškų pavadinimų nuotrupų, Holivudo filmų citatų ir panašios atributikos. Tai postmodernizmui būdinga išraiška. Postmodernistai, priešingai XX amžiaus pradžios modernistams, neneigia praeities ar istorijos reikšmės, bet ją perkuria. Pasitelkdami viso pasaulio kultūrinį–informacinį lauką, postmodernistai atsirenka jiems reikalingas detales ir kuria naują – jau šio pasaulio – mozaiką. Būtent tai ir daro Andrius: perkuria arba tiksliau – sukuria naują interpretacijų lauką praeičiai, suteikdamas jai savotiškos ironijos.
A.Miežio bandymas pažvelgti į senuosius folkloro klodus naujai arba šiuolaikinio pasaulio akimis demonstruoja realiai nesuderinamų dalykų koegzistenciją, priešybių lauką, kontrastą, kurį determinuoja pakitusi bendražmogiškų vertybių skalė. Iš pirmo žvilgsnio linksmi ir smagūs kūriniai iš tiesų išryškina šiandienės visuomenės skaudulius,sugeba atskleisti tai, ką dažnai paslepiame po idealizuoto pasaulio horizontais ar utopiškų vizijų bei nerealių svajonių skydais.
Kita vertus, šiame reikšmių perkėlimo žaidime glūdi daug gilesnė įžvalga – žaismingai ir lakoniškai reflektuodamas praeitį, A.Miežis visų pirma dėmesį fiksuoja į pasikeitusią dabartį, arba tą pasaulį, kuris mus supa kasdien, ir apie kurio „pabaisiukus“ net nebesusimąstome. Dažnas A.Miežio darbas pagrįstas konceptualaus meno principais. Jau akcentuota jautri kūrinių pavadinimų ir siužeto dermė leidžia autoriui pasiūlyti žiūrovui vieną iš kūrinio „perskaitymo“ galimybių. Tačiau tai – jau žiūrovo reikalas, ar jis sutiks žaisti autoriaus žaidimą, ar pasiūlys naujas taisykles. Pagal jas kūrinio gyvybė, jo suvokimas ir interpretacija priklauso pačiam žiūrovui.

Goda Giedraitytė