Trumpa istorija

Trumpa istorija
1743 m. lapkričio mėnesį superintendentas parašė raštą dėl mokyklų statybų Juodkrantėje ir Nidoje.
Manoma, kad Juodkrantėje mokykla buvo pastatyta 1744 m. Kaip numatė Prūsijos kompleksine krašto atkūrimo programa, vykdoma po1709-1711 metų maro, ir svarbiausios švietimo politikos nuostatos, visiems 7-14 metų vaikams mokslas buvo privalomas, o mokyklų statyba ir mokytojų išlaikymu turėjo rūpintis vietos bendruomenė. Į naują Juodkrantės mokyklą atvyko dirbti mokytojas, kas buvo didelis įvykis, nes Kuršių nerijoje tai buvo pirmasis mokytojas ne liuteronų kunigas, kaip anksčiau buvo įprasta.
1857 m. Juodkrantėje buvo 36 mokiniai, kurie mokėsi pas kunigą, nes mokyklos pastatas buvo sudegęs.
1902–1903 m. Juodkrantėje pastatyta nauja, šviesi, patogi raudonų plytų mokykla - tipiškas Rytų Prūsijai pastatas. Mokykla buvo vienklasė, joje mokėsi 60 mokinių, o dirbo tik vienas mokytojas, vadinamas precentoriumi, nes jis kartu buvo ir vargonininkas.
1937 m. mokykla buvo vis dar vienklasė, mokėsi 42 mokiniai.
1947 m. rugsėjo pirmą dieną senoji raudonmūrė vieno aukšto mokykla vadinosi ,,Klaipėdos 12-ąja pradine mokykla ir priklausė Klaipėdos m. Liaudies švietimo skyriui. Laikui bėgant mokykla augo, keitėsi, buvo pristatytas antrasis aukštas.
1962 m. sausio 2 d. mokykla tapo Neringos m. 2-ąja aštuonmete mokykla.
1966 m. prie senosios mokyklos buvo pristatytas baltų¸ plytų priestatas su sporto sale. Vykstant švietimo reformoms, mokykla daug kartų keitė savo pavadinimą, bet visuomet augo.
1994 m. mokyklai suteiktas Liudviko Rėzos vardas.
1996–2000 m. vyko mokyklos rekonstrukcija. Mokykla išaugo, išgražėjo, o senasis mokyklos pastatas vėl tapo vienaukščiu.
2003 m. pirmą karta, po 100 metų pasikeitė senosios mokyklos paskirtis šia atsikūrė Juodkrantės parodu, namai, kur buvo rengiamos įvairios šiuolaikinio meno, senosios dailės, istorijos parodos. Vyko koncertiniai renginiai, konferencijos, seminarai ir kt.
2007 m. sausio 22 d. Juodkrantės parodų namai ir Juodkrantės kultūros namai buvo apjungti ir reorganizuoti į kultūros centrą, kuriam buvo suteiktas Liudviko Rėzos vardas.

Martynas Liudvikas Rėza (1776-1840)

M. L. Rėza gimė 1776 m. sausio 9 d. Karvaičių kaime. 1782 m. mirus tėvui našlaitį Liudviką priglaudė netoliese buvusio Naglių kaimo žvejys Radmacheris, o 1882–1883 m. jis gyveno pas tolimą giminaitę Rasytės pašto stoties savininkę Boehmą.
1785 m. L. G. Rėza išvyko iš Kuršių nerijos į Kaukėnus (Nemuno deltos regione) pas motinos sesers vyrą teologą Kristijoną Dovydą Vitichą (Christian David Wittich). Pas Ch. D.Wittichą L. G. Rėza praleido šešerius metus, toliau uoliai mokėsi ir, būdamas penkiolikos, tarpininkaujant Ch. D.Wittichui 1791 m. vasara pateko į Lebenichto beturčių prieglaudą Karaliaučiuje.
1795 m. M. L. Rėza, būdamas devyniolikos metų, įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą, labiausiai domėjosi filosofija ir Rytų kalbomis. Didelę įtaką M. L. Rėzos asmenybės brendimui darė universitete dėstę filosofas I. Kantas, orientalistas J. Hasse, istorikas K. Mangelsdorfas ir Ch. Krausas.
Studijuodamas M. L. Rėza lankė lietuvių kalbos seminarą, kuris veikė universitete nuo 1723 m., o vėliau ilgai jam vadovavo, pakeldamas šio seminaro lygį ir tuo prisidėdamas prie lituanistinio būsimų Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) evangelikų liuteronu kunigų parengimo.
Studijas Karaliaučiaus universitete M. L. Rėza baigė 1799 m. ir, nors jį viliojo mokslininko karjera, šiuo keliu pasuko ne iš karto: penkiolika metų L.Rėza ėjo kariuomenės pamokslininko pareigas ir tik nuo 1816 metų susiejo savo veiklą tik su universitetu. Akademiniam darbui M. L. Rėza ruošėsi visą laiką po studijų pabaigos: studijavo filosofiją, istoriją, hebrajų, chaldėjų, arabų kalbas ir 1807 m. apgynė mokslinį darbą ,,Apie šventųjų knygų moralės aiškinimus pagal Kantą“, įgydamas filosofijos daktaro laipsnį. 1810 m. M. L. Rėza tapo Karaliaučiaus universiteto ekstraordinariniu profesoriumi ir skaitė krikščionių bažnyčios istorijos kursą bei įvadą į Senąjį bei Naująjį testamentą. Už studiją apie lietuviškos Biblijos istoriją M. L. Rėzai buvo suteiktas dar ir teologijos daktaro laipsnis, o 1819 m. jis buvo paskirtas teologijos fakulteto dekanu, vėliau tapo rektoriumi. 1828 m. M. L. Rėza tapo pirmuoju teologijos fakulteto profesoriumi senjoru. L. Rėzos mokslinė ir visuomeninė veikla jo gyvenimo pabaigoje buvo aukštai įvertinta: 1840 m. jis buvo apdovanotas Prūsijos valstybiniu ordinu.
M. L. Rėza pirmasis 1818 m. išleido Kristijono Donelaičio ,,Metus“, juos išversdamas ir į vokiečių kalbą, o svarbiausia - išgelbėdamas nemirtingą K. Donelaičio veikalą ateities kartoms. Vien šiuo darbu M. L. Rėza nusipelnė išskirtinės vietos lietuvių raštijos istorijoje.
1825 m. Karaliaučiuje Heinricho Hartungo spaustuvėje išėjo M. L. Rėzos dainynas pavadinimu ,,Dainos oder Littauische Volkslieder“, kuriame buvo išspausdintos 85 dainos lygiagrečiai su vertimais į vokiečių kalbą.
M. L. Rėza išgyveno savo studijų mieste iki mirties (1840 m.). M. L. Rėza buvo palaidotas Knypavos (Katedros) kapinėse netoli Brandenburgo vartų. M. L. Rėzos pageidavimu iš jo paliktų lėšų 1853 m. buvo pastatytas bendrabutis neturtingiems studentams - Rėzaniumas (Rhesianum). Po M. L. Rėzos mirties praėjus penkeriems metams viena Karaliaučiaus gatvių buvo pavadinta jo vardu.
M. L. Rėzos vardo įamžinimas Neringos mieste:
1975 m., minint M. L. Rėzos 200 metų gimimo jubiliejų, kairėje kelio į Pervalką pusėje ant Skirpsto kopos pastatyta tautodailininko Eduardo Jonušo sukurta medžio skulptūra M. L. Rėzai. Medinė skulptūra žvelgia į 1790 m. smėliu užneštą Karvaičių kaimą - M. L. Rėzos gimtinę.
1976 m. L. Rėzos vardu buvo pavadinta pagrindinė Juodkrantės gyvenvietės gatvė.
1994 m. Liudviko Rėzos vardas suteiktas Juodkrantės pagrindinei mokyklai.
1994 m. atidengtas skulptoriaus Arūno Sakalausko paminklas Liudvikui Rėzai Juodkrantėje.
2006 m. Juodkrantės Liudviko Rėzos pagrindinė mokykla tampa Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla.
2007 m. sausio 22 d. Juodkrantės parodų namai ir Juodkrantės kultūros namai apjungti ir reorganizuoti į kultūros centrą, kuriam suteiktas Liudviko Rėzos vardas. Čia įkurta istorinės ekspozicijos salė, pristatanti ir M. L. Rėzos veiklą.
2008 m. gegužės 10 d. Neringos savivaldybės taryba, pasiūlius Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumui, įsteigė Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premiją. Premija skiriama už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą mokslinės tiriamosios, edukacinės veiklos, etninės kultūros ir kultūros paveldo puoselėjimo, garso, vaizdo įrašų bei kitų leidinių, užtikrinančių materialaus ir nematerialaus paveldo išsaugojimą, leidybos, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos, literatūros, liaudies meno srityje bei už iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančių prie turizmo plėtros regione. Pirmoji premija 2009 m. gruodžio 29 d. vykusiame posėdyje skirta Neringos tautodailininkui Eduardui Antanui Jonušui. L. Rėzos 234-ųjų gimimo metinių minėjimas ir premijos įteikimas vyko 2010 m. sausio 8 d. Nidoje.