2020-07-15 Paroda „Aukso kirvukas”

07/15/2020 10:00
08/15/2020 18:00
Dailininkes_Marijos_Smirnovaites_paroda_Aukso_kirvukas_1_35.jpg

Nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d. Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) eksponuojama dailininkės Marijos Smirnovaitės paveikslų paroda iliustracijos iš pasakų rinkinio „Aukso kirvukas”.

Parodėlėje pristatomos iliustracijos iš pasakų rinkinio „Aukso kirvukas”. Knyga buvo apdovanota 2013 metais Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociaci-jos (IBBY) Domicelės Tarabildienės premija – už Gražiausią metų knygą.

Piešti knygas – tai stebuklas, kurį smagu ir gera kurti kartu su kitais. Gavusi iš leidyklos „Nieko rim-to“ pasiūlymą iliustruoti lietuviškų pasakų knygą, labai apsidžiaugiau. Pasakos yra ypatingas žanras, tai mūsų paveldas, mūsų išmintis ir palikimas. Išmintis yra gludinama ir šlifuojama visą žmogaus gyveni-mą. Labai retai išmintis būna perduodama be meilės jausmo ir žinojimo.

Iliustruojant pasakų rinkinį „Aukso kirvukas“ visų pirma man buvo svarbu paveldas. Norėjau iliustracijose prisiliesti prie praeities, tautosakos, todėl naudojau mūsų folkloro simbolius ir motyvus: lelijas, tulpes, žirgelius, žalčiukus, sauleles ir kt. Norėjosi, kad iliustracijų koloritas ir faktūros primintų Lietuvos kraštovaizdį, bandžiau perteikti mūsų miškų, laukų, ežerų, kalvų spalvas ir faktūras. Kad iš iliustracijų tarsi pakviptų mūsų oras, kvepėtų samanų, žolynų, lapijos, rūko drėgme, lietaus ir vėjo išbalinta mediena, šlapio akmens, marių vandens kvapais. Norėjau, kad knyga būtų kaip dalelė Lietuvos, kad ji taptų puikiu suvenyru ar dovana kam nors, gyvenančiam tolimame pasaulio krašte. Atsiverti knygą, o joje – mūsų miškas, mūsų žaluma, paslaptys ir jautrumas, maža mūsų krašto dalelė.

Kitas labai svarbus aspektas iliustruojant šią knygą buvo personažai. Man svarbu, jog skaitytojas pajaustų, kad blogosios būtybės yra iš kito pasaulio ir su jomis draugauti nėra gerai. Pavyzdžiui velnią pavaizduoti tokį, kokio tikrai nesinorėtų sutikti. Kad iš karto jaustųsi, jog tai būtybė iš anapusinio pasaulio. Ir jei jau sutikai velnią, vadinasi, juokai menki. Reikia sugebėti tokias būtybes atpažinti, mokėti jas nugalėti protu ir gudrumu. Mūsų protėviai šiuos dalykus puikiai žinojo. Kaip ir žinojo, ką reikia daryti tokiais atvejais, todėl perdavė šią išmintį mums pasakomis.