2020-05-05 Fotografijų paroda „Uždaros teritorijos: Φ langas“

05/05/2020 10:00
06/05/2020 18:00
Fotografiju_paroda_Uzdaros_teritorijos__langas_1_30.jpg

Fotografijų paroda „Uždaros teritorijos: Φ langas“

Nuo gegužės 5 dienos iki birželio 5 d. kviečiame aplankyti kūrybiškumo sesijos ir fotografijų plenero parodą „Uždaros teritorijos: Φ langas“

Tai 2019 m. pavasarį (gegužės 13-19 d.) Kuršių nerijoje vykusio kūrybinio vystymo sesijos - fotografų plenero „Uždaros teritorijos“ ir jo paroda. Galima sakyti, jog fotografavimas yra mūsų langas į pasaulį. Tokia buvo plenero dalyvių mįslė arba užduotis – langas.

Nerijos laboratorija

-----------

Paroda „Uždaros teritorijos: Φ langas“ eksponuojama
Liudviko Rėzos kultūros centre

2020 m. gegužės 5 - birželio 5 dienomis
Parodų salių ir istorinės ekspozicijos darbo laikas:
II–VI 10.00-18.00

L. Rėzos g. 8 B, 93101 Neringa
Tel. +370 469 53448
El. p. kultura@lrezoskc.lt
Internete www.lrezoskc.lt

-----------

Fotografai ir plenero dalyviai: Laima Beržinytė-Gulbinienė, Lina Juškauskaitė, Evgenia Levin, Simonas Baronas, Ramūnas Danisevičius, Jonas Staselis, Rimantas Steponavičius ir Domantas Umbrasas.

Renginio anonse panaudota Simono Barono fotografija sukurta plenero metu.

Tema „Langas“ dedikuota fotografui Michailui Raškovskiui (1959–2009). Michailas kūrė ir užsienyje, ir Vilniuje bei Kuršių nerijoje.

-----------

„Uždaros teritorijos: Φ langas“

0 Uždaros teritorijos. Kuršių nerija. Pavasarinė kūrybinio vystymo sesija jauniesiems fotografams.

1 Sąvoka „langas“ semantinėje dimensijoje kontrastuoja nuo šviesos, besiskverbiančios kaip tiesa ir nušviečiančios sielą; nuo sąsajos su pasauliu, ribos, atskiriančios sakralią ir pavojingą svetimą erdvę; nuo žmogaus sąmonės ir pasaulio suvokimo, atvirumo išoriniams poveikiams simbolio; nuo meninės vilties, pokyčių ir žengimo į nežinomą metaforos iki socialinės Overtono lango teorijos, įrankio, kaip suvokiama viešoji nuomonė gali būti pakeista taip, kad idėjos, kurios anksčiau buvo laikomos beprotiškomis, tampa priimtos ilguoju laikotarpiu.

1 Φ – matematinis langas. Yra nuostabi skaičių seka – unikalus kodas visko, kas mus supa:
0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34, 55, 89...
Šie skaičiai ir jų seka pavadinti italų matematiko L. Fibonačio vardu. Aukso pjūvis, Fibonačio spiralė, dieviškoji proporcija (Φ =1,618) – augalijos ir gyvūnijos pasaulio proporcijų dėsnis, galiojantis kaip biologinės medžiagos ir energijos taupymo principas.

2 Sesijos žemėlapis:
Dalyviai: Laima Beržinytė-Gulbinienė, Lina Juškauskaitė, Evgenia Levin, Simonas Baronas, Rimantas Steponavičius, Domantas Umbrasas.
Fasilitatorė: Gerda Šeirė.
Menotyrininkė: Sandra Umbrasienė.
Kūrybos vadovai: Jonas Staselis, Dmitrijus Matvejevas, Ramūnas Danisevičius.
Laikas: 2019 m. gegužės 13-19 d.
Tikslas: kūrybinio laiko ir erdvės modeliavimas.
Maršrutas: įpročių ir pokyčių dizaino dirbtuvės (pratimai erdvės patyrimui, sąmonei lavinti), vizualinio pratimo kūrimas (judėjimo bei ritmo schema „123“) ir taikymas, rašymas laisvų asociacijų būdu, sąmoningumo tyrinėjimas remiantis didžiojo penketo asmenybės dimensijos teorija (ekstravertiškumas, neurotiškumas, atvirumas patirčiai, sutarumas ir sąmoningumas), Neringos kultūrinio tinklelio tyrinėjimas E. Jonušo namuose, atviros dirbtuvės „Fotografinis bendruo(a)meniškumas“ Nidoje, Preiloje, Juodkrantėje, gamtos pažintinės ekskursijos Kuršių nerijos nacionaliniame parke.

3 Kūrybinio vystymo gairės:

Sąvokos organizuoja prasmes ir gyvenimą. Ten, kur yra mūsų dėmesys, ten ir yra mūsų realybė. Amžina kova vyksta dėl mąstymo būdo, emocinio ir vizualinio žvilgsnio.

5 Gamtojauta.
Kuršių nerija yra žmonių puoselėjamas miško ir kopų sodas, tačiau didžioji menininkė čia yra gamta, harmonizuojanti ir padedanti atrasti pusiausvyrą. Tuomet gamtotyra ir gamtojauta įgyja ir kūrybos procesų bei dėsnių pažinimo funkcijas.

Saugioje teritorijoje ištikusi ramybė ir padeda atrasti, ką tikrai norime išsaugoti ir ką norisi fotografuoti.

Dėkojame Juodkrantės, Preilos, Nidos bendruomenių nariams už dėmesį bei svetingumą, Nacionalinio parko kolektyvui už ekskursijas. „Kuršių kiemo“ viešbučiui ir Nidos meno kolonijai už jaukią nakvynę. Ypatinga padėka Ramunei Pečiukonytei, kuri sesijos pradžioje kanklių meditacijos metu muzikiniu laivu išplukdė mus į individualias harmoningas kūrybines erdves, kad panirtume į įkvėpimą.

Nerijos laboratorija

Projekto partneriai ir rėmėjai:
Neringos miesto savivaldybė, Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“, Liudviko Rėzos kultūros centras, Kuršių nerijos nacionalinis parkas, AB „Smiltynės perkėla“, UAB „Foto123“

Projekto rengėjai:
VšĮ „Menų vektoriai“ ir VšĮ Lietuvos spaudos fotografų klubas

-----------

„Fotografavimo veiksmas yra vienas iš šiuolaikinio žmogaus grįžimo į gamtą būdų. Šiandien mums natūralu fotografuoti. Tačiau tai, kas natūralu, gali tapti ne taip sąmoninga, išnykti besikeičiančių vaizdų sraute. Šioje fotografijų parodoje galite pamatyti sąmoningą autorių grįžimo į gamtą veiksmą, tarsi terapinį pasivaikščiojimą po nepaprastai gražią Lietuvos neriją“ – teigia menotyrininkė Sandra Umbrasienė.

Parodos autoriai ir plenero dalyviai Laima Beržinytė-Gulbinienė, Lina Juškauskaitė, Evgenia Levin, Simonas Baronas, Ramūnas Danisevičius, Jonas Staselis, Rimantas Steponavičius ir Domantas Umbrasas kūrybine judėjimo ir ritmo seka „123“ žingsniavo per sąmoningus patyrimus, erdvės pajautas. Svarbiausias plenero tikslas: kūrybinio laiko ir erdvės modeliavimas, kurį simboliškai „apglėbia“ lango motyvas. Tema „Langas“ dedikuota fotografui Michailui Raškovskiui (1959–2009). Michailas kūrė ir užsienyje ir Vilniuje bei Kuršių nerijoje.

Plenero fasilitatorė Gerda Šeirė, vedusi įpročių ir pokyčių dizaino dirbtuves, lavino kūrėjų erdvės patyrimą, sąmoningumą. Dirbtuvėse plenero dalyviai laisvų asociacijų būdu tyrinėjo „uždarą“ Kuršių nerijos teritoriją. Tai padėjo autoriams sukoncentruoti dėmesį į aplinkoje tarpstančias inspiracijas, lokalias aktualijas, aplinkos ryšį su savo vidiniame pasaulyje gyvenančiomis vertybėmis. Tyrinėdami Kuršių nerijos gamtą autoriai realizavo ir tobulino kūrybos procesų bei dėsnių pažinimo funkcijas.

Taip pat viena iš svarbiausių plenero kūrybingumo treniruočių buvo gamtojauta. Plenero idėjinė pusiausvyra išsidėstė tarp dviejų kūrybinių jėgų – gamtos ir žmogaus. Didžioji menininkė yra gamta, suteikianti žmonėms harmoniją ir padedanti atrasti pusiausvyrą. Saugioje ir „uždaroje“ Kuršių nerijos teritorijoje ištikusi ramybė padėjo suprasti ką labiausiai trokšta išsaugoti autoriai. Atlikę kūrybinį fotografavimo veiksmą, autoriai atkreipė dėmesį į skirtingus kultūrinius, istorinius, ekologinius, fotografinius kontekstus.

„Plenere nefotografavau. Viską atidžiai stebėjau, kartu su visais vaikštinėjau po Kuršių nerijos gamtą. Kaip stebėti galėčiau pro langą, būdama už stiklo. Matydama savo atspindį lango stikle ir tai, kokia panorama atsiveria už jo.

Šią aliuziją į lango paviršiaus ir praeinamumo efektus apmąstė Domantas Umbrasas. Dvigubi vaizdai pasakoja apie Kuršių nerijos gamtą, kurią apkabina du krantai. Ji uždaryta jūros ir Kuršių marių. Uždaroje teritorijoje išsiskleidžiantys ekologiniai, gamtosauginiai klausimai, skatina mus žvelgti į Kuršių neriją ne tik turistinėmis akimis.

Perregimumo, tarsi dviejų realybių susidūrimo momentai pasirodo ir Ramūno Danisevičiaus fotografijose. Dvi realybės čia yra fotografijos žanro tyrinėjimas. Danisevičiaus nuotraukose susilieja išgalvota realybė su fotografijos technologijos įvairove. Pailgas panoraminis, dangų su žeme „sumaišantis“ kadras padarytas lomografijos būdu. Kadro pradžia ir pabaiga yra tarsi ištiesintas apskritimas, kas kelia abejonę, ar šitie realaus pasaulio vaizdai iš tiesų egzistuoja, ar jie paralelios realybės vaizdai?

Jonas Staselis su pleneru grįžta į fotografiją kaip savo „šaknis“ ir ištakas. Tyrinėti žemės esmę, savo ryšį su žeme apskritai gyvenimu atrodo tai, ką medituoja kūrėjas. Tai ne pradžia, o grįžimas. Meilės pilnas sūnaus, grįžtančio iš klajonių, apkabinimas. Mintyse iškyla Rembrandt‘o paveikslas „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ (1663-1669). Kaip žinia, tai istorija iš Senojo Testamento ir moralas mums apie tėvišką meilę. Tačiau be krikščioniškų kontekstų Staselio nuotraukose jaučiama pagoniška mūsų, kaip paskutinių pagonių pasaulyje dvasią (ypač žemaičių). Tačiau žemė vadinama Žeme Motina Staselio nuotraukose yra Žemė Tėvas.

Nuo šaknų kilti į žemės paviršių kviečia Evgenia Levin. Medžių kūnais ji kūrė pradžios ir pabaigos muziką. Už nuotraukos besitęsiantis vaizdas nuneša mus iš vieno pojūčio į kitą. Vaizdas taktilinis ir dinamiškas, kas, kaip Levin pastebėjo, galėtų būti „klausos matymas“. Konceptualus autorės mąstymas įtraukia į kognityvinę mįslę: ar gebame girdėti vaizdą / matyti garsą?

Tapybišką vizualų pasigerėjimą suteikia Linos Juškauskaitės plenero kūrybinis darbas. Jos nuotraukomis nuo žemės keliaujame link marinistinių ir vidinių potyrių vizualizacijų. Tai daugiasluoksnis darbas, turintis organišką minties vystymą ir laisvą, žavingą, tapybišką minties organizavimą. Iš vidinių Linos Juškauskaitės gyvenimo erdvių nusikeliame į švelnų Baltijos jūros peizažą. Nematome žemės, žvilgsnis tirpsta jausmingoje dangaus ir jūros mėlynumo erdvėje. Istorija apie jos namuose kabančius paveikslus, į kuriuos ji žiūrėdavo būdama vaikas, kinematografiškai mus nuneša į kitą sceną – vidinę jūrą.

Filmą primenantį scenarijų tiesiog kartografiškai kuria Rimantas Steponavičius. Lengvas ir mistiškas pasakų miškas ir pamarys skendi įtampoje. Sustabdytas kadras išreiškia abejonę, kad tuštuma kadre yra neabejotina. Prieš mūsų akis - stop kadras dar neįvykus filmo kulminacijai. Geriausi mistiniai trilerių kūrėjai, pasirenka pasaką primenančią gamtos sceną, kad sukurtų abejonę. Abejojame, ar tuščia Kuršių nerija Steponavičiaus nuotraukose yra tuščia dėl žmonių nebuvimo. Gal tai implikuoja emocinę įtampą ir kažko artėjančio nuojautą?

Simonas Baronas – jauniausias plenero dalyvis, tik pradedantis savo kūrybinį fotografo kelią. Tačiau jo nuotraukose jaučiama klasiko ramybė. Juodai baltos, tradicinių kompozicijų ir racionalumo siekiančios fotografijos yra stiprus pažadas į ateitį.

Laima Beržinytė-Gulbinienė atsidavė dvasiniams fotografijos vaizdams, vizualiniams simboliams. Jos nuotraukose ryškūs tikėjimo vaizdu pradmenys, simbolių tvirtumas, saugantis mus nuo pilkos ir beformės abejonės.

Plenero parodoje keliaujame nuo vizualinių fotografijos eksperimentų iki asmeninių, dvasinių pajautų. Fotografuojančiųjų gyvenimas, veržiasi į fotografiją, o dieviška Kuršių nerijos gamta, alsuojanti mitologija, padeda skleistis šiuolaikiniams daugialypiams dvasingumams. Natūralus langas į patirtis technologijų eros žmonėms yra fotografija, tad šis pleneras yra pilnai terapinis ir fotografinis užsiėmimas. Kūrybos pradžia, kuri užsimezga, kai sujungiame asmenybę ir teorinę mintį“ – apžvegdama parodos fotografijas rašo menotyrininkė S. Umbrasienė.

-----------

Pradėjus ruoštis pavasarinei sesijai, fotografų plenerui Kuršių nerijoje, supratome, kad šiemet norisi kalbėti apie langą, atvėrusį mus susimąstymui apie laiko, gyvenimo ir fotografijos bendrystę. Į parodą įtraukėme Michailo fotografiją „Langas“.
Fotografo Michailo Raškovskio tezės apie laiką ir fotografiją („Pomirtinis gyvenimas rėmelyje“. Literatūra ir menas, 2009 03 13)
1.Fotografija naikina pirmapradę erdvės ir laiko vienovę.
2.Šis naikinimas – neišvengiamas blogis.
3.Laiko žymė fotografijoje – neišvengiamas blogis.
4.Laiko žymė su siužetu susijusi tiek, kiek pats siužetas – suformuotas išorinio pasaulio.
5.Išorinis pasaulis – langas į negrįžtamai nutolusią praeitį.
6.Kurdamas optinį statinį fotografas siekia išorinio ir vidinio pasaulio atitikmens.
7.Optinis statinys kontrastingas.
8.Optinis statinys veržiasi pažeisti pusiausvyrą.
9.Optiniam statiniui pažeidus pusiausvyrą, iš vaizduojamosios realybės patenkama į fotografinę.
10.Fotografinė realybė pati generuoja įvykius.
11.Įvykis – momentinio suvokimo aktas, atsirandantis spragtelint fotoaparato užraktui.
12.Kiekvienas fotoaparato užrakto spragtelėjimas – tai ryšys su negrįžtamai nutolusia praeitimi.
13.Negrįžtamai nutolusios praeities paieškos – nuolatinis fotografo siekis ir svarbiausias jo amato bruožas.