2017-08-04 Atmintis. Žemei ir vandeniui

04/08/2017 18:00
05/09/2017 12:00
Plakatas_Atmintis_zemei ir vandeniui_2017.jpg

VALERIJA VIJA TARABILDIENĖ

Kuršių nerija užbūrė mane visomis savo stichijomis nuo tada, kai dar 1959 m. pirmą kartą atvažiavome su Kauno dailės mokyklos dešimtos ir vienuoliktos klasių mokiniais atlikti vasaros dailės praktikos. Gaivus ir sūrus Baltijos vėjas, neapsakomos spalvos, saulėtas smėlis atvėrė jausmus – norėjosi pačiai virsti jūros vandeniu ar vėju, skriejančiu smėlio bangomis. Norėjau pabūti kuo ilgiau ir atvažiuoti kuo dažniau – čia jaučiausi laiminga. Kiekvienas susitikimas su Kuršių nerija tai dvasinis ir fizinis atgimimas. Tų galimybių atvykti nebuvo daug. Prabėgdavo ir keleri metai. Būdavo gaila ir liūdna, pasiilgdavau jūros, marių. Iš to laiko liko tik akvarelės, piešiniai, etiudai, nuotraukos, prisiminimai – it pėdsakai tų laimingų ir ilgesingų susitikimų.
Vėliau iš tų prisiminimų, įspūdingų potyrių, apmąstymų atsirado mano akvarelių ciklai – Gintaro kranto mitai, 1992; Laiškai senajai Nidai, 2004; Žemei ir vandeniui, 2009/2010; Baltijos lopšinė, 2001; Rudens lygiadienis, 2011; Šokanti pušis, 2008 ir kt. Nuo 2008 m. Trejetą kartų teko kurti „Nidos ekspresijos“ tapybos plenere. Tapėme ir Juodkrantėje, ir Preiloje.
Juodkrantės aura kitokia. Čia mažiau šviesos. Čia daug juodos žemės, net atrodo juodesnės nei visoje Lietuvoje. Ir aukštos pušys ant tamsaus kalno kitokios nei Nidoje. Šešėliuose skęstančios įlankos su Juodkrantės gyvenviete. Bet jūra ta pati, marios tos pačios. Nemažai laiko skyrėme Gintaro įlankos motyvui. Čia radome ir tapėme švendrines skulptūras, besisupančias ant įlankos bangelių ir laukiančias Rudens lygiadienio. Sulaukėme ir įspūdingo reginio, kai gilūs tamsūs vandenys, juodas dangus ir akinančios liepsnos pasigrobė tuos skulptorių kūrinius, sukurdami magišką spektaklį – degantys lygiadienio ženklai liepsnose subyrantys į tūkstančius kibirkščių, lyg žvaigždės danguje. Tapiau egzotiškai atrodantį ryškiai oranžinį „submariną“ švendryne šalia pilkų valčių prieplaukos pašiūrių eilės. Buvo vėjuota ir saulėta. Piešėme ir tapėme nykstantį ir tuštėjantį Juodkrantės žvejų kaimelį, tankius švendrynus, ypatingas ekspresyvias pušis vėjyje ant kopų. Tapėme ir Naglių draustinyje. Ilgas kelias per kopas, kur smėlio palaidotas Karvaičių kaimas. O praeitų metų rugsėjis (dėka mecenato Gedimino Kuprevičiaus) padovanojo įspūdingiausią kelionę laivu per marias į Mingę ir Krokų lankas. Tai nepamirštama.
Šia savo paroda išreiškiu savo meilę nuostabiausiai Lietuvos dalelei – Kuršių nerijai ir jos žmonėms.

Vija Tarabildienė