Liudviko Rėzos kultūros centras

Nuo rugsėjo 13 d. Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) bus eksponuojama istorinę parodą „Senbuviai ir naujakuriai Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje po Antrojo pasaulinio karo“, kurią parengė Neringos muziejai. Paroda veiks iki spalio 10 d.

Migracijos tema šiandienos pasaulyje yra itin aktuali, ją skatina ne tik mobilus visuomenės gyvenimo būdas, bet ir socialinių, ekonominių sąlygų, smurto, karinių konfliktų prievarta sukelti reiškiniai. Būtent pastaroji prielaida paskatino surengti parodą, skirtą Antrojo pasaulinio karo ir pokario pabėgėlių ir naujakurių Kuršių nerijoje XX a. viduryje istorijai atspindėti. Parodoje bus galima išvysti retai viešojoje erdvėje eksponuojamas Lietuvos archyvų fotografijas, jas papildančias istoriko dr. Vasilijaus Safronovo tekstais.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame spalio 22 ir 29 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame spalio 22 ir 29 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame spalio 22 ir 29 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame spalio 22 ir 29 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame spalio 22 ir 29 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame spalio 22 ir 29 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame spalio 22 ir 29 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame spalio 22 ir 29 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Spalio 31 d. (ketvirtadienį) 18.30 val. kviečiame į dainuojamosios poezijos vakarą su poetu ir žinomu renginių vedėju, bei daugelio lietuviškų dainų autoriumi Marijumi Budraičiu ir vienu įdomiausių bardu Giedriumi Vaškiu. Atviras pokalbis su poezija ir prasmingomis dainomis. Renginio metu bus galima įsigyti M. Budraičio poezijos knygą „Naktigonė“ ir G. Vaškio CD „Man dar liko“. Susitinkame ne ant Raganų kalno ir ne kormoranų gyvename kvartale, o Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Lapkričio 11 d. (pirmadienį) 18 val. kviečiame didelius ir mažus į eiseną su žibintais nuo Juodkrantės darželio (Ievos kalno g. 9) iki Liudviko Rėzos kultūros centro (L. Rėzos g. 8 B). Švęsime paskutinę rudens šventę šv. Martyno dieną, o kad greičiau pašaltų ir pasnigtų su baltu oželiu šauksime žiemą.

Renginys gali būti fotografuojamas, filmuojamas, todėl informuojame, kad jūs galite būti matomas renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, ir šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti patalpinti viešai prieinamuose socialiniuose tinkluose ar media priemonėse.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame lapkričio 12 ir 19 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame lapkričio 12 ir 19 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Rugsėjo 18 d. (trečiadienį)18.00 val. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centre atidaroma garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Nidoje. 1965“. Atidaryme dalyvaus Antanas Sutkus su žmona. Muzikuos styginių duetas - Monika Retkutė-Venckienė (smuikas) ir Dana Tregub (altas).

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Antanas Sutkus (1939 m.), gimęs Kluoniškiuose (Kauno rajone), yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje. Nuo 1950-ųjų m. savo darbuose menininkas fiksavo tuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos žmones. Kelis dešimtmečius kūręs seriją, pavadintą „Lietuvos žmonės“, A. Sutkus dokumentuoja to meto realijas, jas perteikdamas per jautrią humaniškumo prizmę, aktualią ir šių dienų žmogui.

A. Sutkus po žurnalistikos studijų Vilniuje dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė Moteris“, atstovavo 1969 m. įkurtai Lietuvos fotomenininkų sąjungai, ilgą laiką jai vadovavo. Nuo 1996 m. jis tapo naujai įsikūrusios Lietuvos meninės fotografijos asociacijos vadovu bei nuo 2009 m. paskelbtas šios institucijos Garbės prezidentu. Jo nepagražinta, emocionali bei tiesmuka meninė kalba neatspindi nei sovietinio laikotarpio, nei po 1990 m. nepriklausomybę atgavusios valstybės vertybių. Tačiau jautri bei realistiška meninės fotografijos įtaka jaučiama nuo pat menininko kūrybinio kelio pradžios.

Fotografas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2017 metais Berlyne menininkui buvo įteikta garbinga dr. Eriko Salomono (Erich Salomon) premija. Nuo 1971-ųjų metų premija skiriama menininkams bei organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame lapkričio 12 ir 19 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame lapkričio 12 ir 19 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame lapkričio 12 ir 19 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame lapkričio 12 ir 19 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame lapkričio 12 ir 19 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame lapkričio 12 ir 19 dienomis (antradieniais) 18 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Kuršininkų kalbos kursai
Maloniai kviečiame lapkričio 19 d. (antradienį) 17.30 val. į kuršininkų kalbos kursus Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 22 d. (penktadienį) 18 val. Liudviko Rėzos kultūros centro koncertų salėje (L. Rėzos g. 54C-9, Juodkrantė) vyks šventinis gimtadienio koncertas,

Neringos miestui – 58 m.!.
Juodkrantės gyvenvietei – 590 m.!
1429 m. Juodkrantės gyvenvietė pirmą kartą paminima istoriniuose šaltiniuose.

Dalyvauja: Liudviko Rėzos kultūros centro kolektyvai, klebonas Rimvydas Adomavičius, solistas Nerijus Stankus (Muzikinio TV projekto Lietuvos balsas 6-ojo sezono dalyvis), Neringos meno mokyklos mokiniai.
Šventės vedėjas – aktorius Dangis Cholinas

Renginys bus fotografuojamas, filmuojamas, todėl informuojame, kad jūs galite būti matomas renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, ir šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti patalpinti viešai prieinamuose socialiniuose tinkluose ar media priemonėse.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 27 d. 11 val. Neringos socialinių paslaugų centras organizuoja susitikimą su Neringos meru Dariumi Jasaičiu prie puodelio arbatos.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Gruodžio 3 d., antradienį 18.00 val. Neringos miesto Garbės piliečio vardo įteikimo Aldonai Balsevičienei iškilmės Liudviko Rėzos kultūros centre, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė.
Dalyvauja režisierė Inesa Kurklietytė, solistas Nerijus Stankus, klebonas Rimvydas Adomavičius, Liudviko Rėzos kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Neringa“ (vadovė R. Rušinskienė).

Spalio 31-ąją vykusio tarybos posėdžio metu Neringos miesto Garbės piliečio vardas Aldonai Balsevičienei suteiktas už Neringos bendruomenei reikšmingą pedagoginę, vadybinę ir aktyvią visuomeninę veiklą bei ilgametį Juodkrantės istorinės atminties puoselėjimą, literatūriškai fiksuojant vietos žmonių istorijas, vietos tapatybės sklaidą.

Dagiau nei šešis dešimtmečius Juodkrantėje gyvenanti Aldona Balsevičienė – ilgametė pedagogė – Juodkrantės mokyklos mokytoja, mokymo dalies vedėja, direktorė. Vienuolika metų ėjo Juodkrantės seniūnės pareigas. Daugeliui A. Balsevičienė žinoma kaip „Juodkrantės metraštininke“, dešimtmečius fiksuojanti gyvenvietės žmonių kasdienybės akimirkas. Juodkrantiškių istorijos nugulė A. Balsevičienės knygose „Juodojo kranto žmonės“ (2008 metais) bei „Juodojo kranto žvejai“ (2014 metais). Dėka A. Balsevičienės išliko ir Raganų kalno skulptūrų legendos, užrašytos knygose, kurias skiria daugiau nei du dešimtmečiai (1994-aisiais išleista „Raganų kalnas“, 2017-aisiais „Raganų kalno pasakos“). A. Balsevičienė – domisi krašto istorija, kultūros paveldu, veda ekskursijas, aktyviai dalyvauja kultūriniame ir socialiniame Juodkrantės bei visos Neringos gyvenime.

Neringos miesto Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1999-ųjų už ypatingus nuopelnus Neringai. Garbės piliečio vardas gali būti suteikiamas Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Gruodžio 6 d. (penktadienį) 17 val. kviečiame visus didelius ir mažus įžiebti Juodkrantės šventinės eglės žiburius. Džiaugsmingai su dainomis sutiksime Kalėdų senelį. Žaisime linksmus žaidimus, vaišinsimės šilta arbata, mėgausimės ne tik spragintų kukurūzų aromatu bet ir skoniu.

Renginys bus fotografuojamas, filmuojamas, todėl informuojame, kad jūs galite būti matomas renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, ir šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti patalpinti viešai prieinamuose socialiniuose tinkluose ar media priemonėse.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Iškilmingai bus įteikti ypatingieji Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimai
„Auksinis feniksas“

Gruodžio 9 d. 17 val. Vilniaus rotušėje iškilmingos ceremonijos metu bus įteikti didžiausios šalies kultūros bendruomenės – Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimai „Auksinis feniksas“. Įspūdinga vardinė „Auksinio fenikso“ skulptūrėlė teikiama penkiose nominacijose: „Metų kultūros politikui“, „Geriausiam metų kultūros centro vadovui“, „Geriausiam metų kultūros ir meno kūrėjui“, „Geriausiam metų kultūros centro partneriui“ ir „Metų kultūros rėmėjui“.
Lietuvos kultūros centrų asociaciją vienija net 140 juridinį statusą turinčių kultūros centrų su savo filialais ir padaliniais seniūnijose. Garbingi „Auksinio fenikso“ apdovanojimai teikiami nuo 2012 metų. Šie apdovanojimai vertinami kaip svarbiausi ir vieni iš reikšmingiausių visos šalies apdovanojimų kultūros srityje.
„Auksinio fenikso“ tikslas – pagerbti fizinius ar juridinius asmenis, labiausiai nusipelniusius šalies kultūros kūrimui, vystymui, perdavimui, puoselėjimui bei kultūros centrų sistemos plėtojimui, tobulinimui ir viešinimui. Apdovanojimu skatinama partnerystė ir bendradarbiavimas, padedantys kurti bei puoselėti kultūros ir meno tradicijas, naujų formų atsiradimą, regionų kultūrinį išskirtinumą, pagerbiami asmenys, nuoširdžiai ir pasiaukojančiai dirbantys kitų labui. Šis ilgainiui labai svarbiu tapęs apdovanojimas sureikšmina regionuose tyliai dirbančių ir kuriančių žmonių indėlį, kuris kitąkart gal ir liktų nepastebėtas.

Lapkričio 15 d. (penktadienį) 17.30 val. Juodkrantėje vyks akcija ,,Kitokia Neringa“, kurios metu atidarysime Juodkrantės gyventojų - meno mėgėjų darbų parodą „Juodojo kranto lobiai“ (Liudviko Rėzos kultūros centras, L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Juodkrantiškiai rudeniop susiburia pasidžiaugti bei nudžiuginti miesto svečius savos kūrybos darbais. Neringoje gyvenantys žmonės apsupti tobulo gamtos grožio, atradę laisvo laiko, po vasaros darbų atsiduoda kūrybiniam polėkiui. Jie - tikrieji "juodojo kranto lobiai". Žmonės čia tapo, piešia, siuva, drožia, mezga, fotografuoja, kuria papuošalus ir net instaliacijas iš pačių įvairiausių medžiagų: nuo siūlo ir smilties iki metalo ar gintaro,- tuo kasmet visus nustebindami.
Malonu, kad "juodajame krante" negęsta kūrybos ugnelė, nuskaidrindama rudens ir žiemos vakarus, džiugu, kad kaimynas ateina pasidžiaugti kaimyno darbais, pasimokyti ir išdrįsti pats imtis viliojančio pomėgio. Taip juodkrantiškiai kaskart dovanoja geriausią dovaną savo gimtadienį švenčiančiai Neringai.
Savo darbus eksponuoja:
Tautodailininkė Sandra Berletaitė,
Rasa Miškinienė – AMBER
Viktorija Rainytė - Bukantienė
Diana Kenstavyčiūtė „Žaliuokė“ 2019, akrilas.
Veronika Petruchina,
Pranciška Špogienė
Svetlana Usevičienė,
Aurelija Pociulienė,
Kristina Čepkauskaitė
Alfonsa Zaksienė,
Vilma Varžaitienė,
Audrutė Arcimavičiūtė,
Rasa Pečiulevičienė,
Aldona Sinkevičiūtė,
Sandra Motuzaitė-Jurienė, „Žiemos rytas“
Dovilė Žydelienė,
Nijolė Lendraitienė,
Emilija Lendraitytė,
Kęstutis Teišerskis,
Aldona Stirbienė

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 18 d. (trečiadienį) 17 val. kviečiame į jaukų advento vakarą
„Oi ant lauko žvakelė žibėjo, ugnys šokinėjo“ Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Liesime ir lipdysime bičių vaško žvakes, ir drauge su folkloro ansambliu „Aušrine“ dainuosime Kalėdų advento dainas.
Žvakių lipdymo ir liejimo mokys Povilas ir Kristina Šoriai.

Liesime ir lipdysime žvakes, dainuosime, ir mėgausimės jaukiu laukimu.
Kūrybinis užsiėmimas žvakių liejimas ir lipdymas iš Liudviko Rėzos kultūros centro projekto "„Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies remiamas Lietuvos kultūros tarybos.

Renginys gali būti fotografuojamas, filmuojamas, todėl informuojame, kad jūs galite būti matomas renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, ir šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti patalpinti viešai prieinamuose socialiniuose tinkluose ar media priemonėse.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 27 d. (penktadienį) 19 val. Kalėdinis grupės „Rolling Box Band“ koncertas Liudviko Rėzos kultūros centro koncertų salėje (L. Rėzos g. 54 C-9, Juodkrantė).

„Rolling Box Band“ – tai jauni, energingi, išradingi, originalūs, baigę rimtus muzikos mokslus atlikėjai, kurių credo –rokenrolas valdo! Grupei tai ne tik muzikos stilius, bet ir gyvenimo būdas. Kiekvienas narys savaip supranta šią sąvoką, bet grojimas kartu sukuria vieningą muzikos sintezę, kuri priverčia ne tik suklusti, bet ir šokti iki nukritimo!

Viktorija Bičkovaitė - vokalas
Julija Rušinskytė - klavišiniai/vokalas
Deividas Paknys - el. gitara
Povilas Banys - bosinė gitara
Paulius Palionis - mušamieji

Grupės repertuaras – nuo seniausių ir populiariausių šešiasdešimtųjų hitų, iki šių dienų pop muzikos kūrinių, kurie įgauna rokenrolo skambesį.

„Rolling Box Band“ tikslas dovanoti klausytojui ne tik kokybišką, bet ir širdį paliečiančią muziką.

Maloniai laukiame!

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 31 d. 20 val. kviečiame paskutinę metų dieną palydėti su Vyrų vokaline grupe „Quorum“. Ypatingame šventiniame koncerte skambės nuotaikingos, šviesios ir lyriškos, linksmos ir ritmiškos lietuviškos bei kitų šalių dainos. Koncertas vyks Liudviko Rėzos kultūros centro koncertų salėje (L. Rėzos g. 54 C-9, Juodkrantė). Daugiausia dainavęs įvairiomis užsienio kalbomis ir keliavęs po įvairių tautų muzikinį pasaulį, atsinaujinęs ir šiek tiek pasikeitęs, ansamblis „Quorum“ su didžiuliu malonumu dainuoja lietuviškai. V. Kernagio „Baltas paukštis“, T. Leiburo „Naktelė“, G.Jautakaitės „Viešpaties lelija“, G. Paškevičiaus „Mano kraštas“, grupės „Vairas“ „Vilčių vaivorykštė“ ir daugelis kitų puikių lietuviškų dainų puikuojasi ansamblio repertuare. Nepaisant to, vyrai savo klausytojams dovanoja ir egzotiškas - moldaviškas, gruziniškas, ukrainietiškas bei kitų tautų dainas. Naujųjų išvakarėse nebus apsieita ir be žymiųjų naujametinių hitų, todėl klausytojų laukia iškilmingas ir pakilus vakaras.
Grupės „Quorum“ dainininkų neriboja instrumentai, nes vieninteliai reikalingi instrumentai yra jų balsai. Visus instrumentus, net mušamuosius, vyrai sukuria savo balsais, o jų dainuojama muzika primena instrumentinės grupės skambesį. Savo išskirtiniais balsais „Quorum“ nariai atskleidžia neribotas žmogaus balso galimybes. Jiems paklūsta pop, rock, jazz, liaudies muzika. Dainininkų nevaržo svetimos kalbos, nei kitoms tautoms būdingos intonacijos ir ritmai. „Quorum“ yra vienas iš nedaugelio ansamblių, kuris gali dainuoti įvairiausių stilių ir žanrų muziką įvairiausiomis pasaulio kalbomis.

Kviečiame linksmai sutikti Naujuosius 2020 metus!
Gruodžio 31 d. (antradienį) 24.00 val. Kuršių marių krantinėje ties Raganų kalnu prie Juodkrantės miesto šventinės eglės Jūsų lauks smagi diskoteka.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

2020 m. sausio 11-ąją, minint Martyno Liudviko Rėzos 244-ąsias gimimo metines, Juodkrantėje bus įteikta vienuoliktoji šio vardo kultūros ir meno premija. Iškilmės prasidės 12.00 val. šventiniu minėjimu prie M. L. Rėzos paminklo (šalia Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). 13.00 val. Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje (L. Rėzos g. 56) vyks iškilmingas XI-osios Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos įteikimas prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz.

Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija Neringos savivaldybės tarybos sprendimu skirta prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz.
Prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz premija skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką veiklą mokslinėje tiriamojoje ir kultūros puoselėjimo veikloje.
Premija skirta atsižvelgiant į Liudviko Rėzos kultūros centro tarybos (kuratoriumo) siūlymą. Mokslininkės kandidatūrą premijai gauti pateikė Thomo Manno kultūros centras.

Anot Thomo Manno kultūros centro atstovų, prof. dr. Ruth Leiserowitz yra asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Neringos kultūriniame gyvenime. Jos mokslinė ir kultūrinė veikla jau tris dešimtmečius yra susijusi su Neringa ir miesto garsinimu tarptautinėje arenoje.

1995-aisiais Nidoje įsteigus Thomo Manno kultūros centrą, prof. dr. Ruth Leiserowitz tapo viena pirmųjų centro darbuotojų (1996-1999), jau tuo metu prisidėdama prie to, kad centras taptų intensyvių Baltijos jūros regiono kultūros mainų vieta. Nuo 2009-ųjų R. Ruth Leiserowitz yra tarptautinio kuratoriumo, kuruojančio Thomo Manno kultūros centro veiklą, pirmininkė. Per šį laikotarpį surengta vienuolika Thomo Manno festivalių, kasmet sutraukiančių į Nidą gausybę intelektualiosios kultūros mėgėjų.

Prof. dr. Ruth Leiserowitz ne tik aktyviai dalyvauja Thomo Manno kultūros centro veikloje, organizuojant konferencijas skirtas Rytų Prūsijos istorijai, bet ir moksliniais darbais populiarina Kuršių nerijos vardą istoriniame kontekste.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 13-oji
Laisvės gynėjų diena
13 d. (pirmadienį)
8.00 val. pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, Liudviko Rėzos kultūros centro (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) languose dešimčiai minučių bus uždegtos atminties žvakutės, kurios primins dramatiškas dienas 1991 m.
17.00 val. „ATMINIMO LAUŽAI“ Liudviko Rėzos kultūros centro kiemelyje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) uždegsime atminimo laužą, prisimisime ir pagerbsime žuvusius bei nukentėjusius valstybės gynėjus, pasivaišinsime karšta arbata.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

KVIETIMAS

Š.m. sausio 22 d., Neringos ŽRVVG asociacija „Vidmarės“ vykdys viešinimo ir aktyvinimo renginius potencialiems vietos projektų paraiškų teikėjams, pagal Neringos žvejybos ir akvakultūros regiono vietos plėtros strategijos 2016-2020 m. priemones:
1. Žvejybos verslo konkurencingumo didinimas, prisitaikant prie aplinkos pokyčių;
2. Pajamų įvairinimas ir naujų rūšių pajamos;
3. Žvejybos uostai, iškrovimo vietos;
4. Žvejybos sektoriaus dalyvių bendradarbiavimas,
5. Žvejybos tradicijų išsaugojimas ir populiarinimas,
Jų metu pristatysime projektų finansavimo sąlygas, atrankos kriterijus, atsakysime į Jums rūpimus klausimus.

Kviečiame dalyvauti!

Pagarbiai,
VPS projekto vadovė ir viešųjų ryšių specialistė Rasa Stankutė
Taikos g. 11/2, Neringa, tel. 8-603-36551, 8-688-81141, vidmares@gmail.com

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Kuršininkų kalbos kursai
Sausio 28 d. (antradienį) 17.30 val. kuršininkų kalbos kursai Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Kalbos kursų vadovė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė supažindins su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Kuršininkų kalba yra Kuršių nerijos autochtonų kalba, gyvavusi nerijoje iki XX a. vidurio kol iš krašto pasitraukė senieji jo gyventojai. Belikus itin mažam šios kalbos vartotojų skaičiui ir radikaliai pasikeitus demografinei sudėčiai, kuršininkų kalbos vartojimas nutrūko. Neįmanoma įsivaizduoti žodinės kūrybos, etninės bendruomenės dvasinio gyvenimo, pasaulėžiūros, etnografijos, gyvensenos, eliminuojant kalbos vaidmenį, nesuprantant tekstų, kuriuos jie paliko ir vis dar palieka. Praėjus pirmąjį kalbos mokymosi etapą, labai verta toliau gilintis į tekstus, kurie tiesiogiai , iš pirmųjų lūpų, liudija krašto gyventojų etninę tapatybę ir jos raidą. Būtina atverti galimybes visuomenei pačiai aktyviai dalyvauti glaudaus kalbos ir kultūros ryšio atkūrimo procese. Pradėto projekto tęsinys ‒ supažindinti bendruomenę su Kuršių nerijos vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais iš pirminių šaltinių, etnografiniais aprašais ir pasakojimais, kuriuose liudijami autentiški kultūros reiškiniai ir jos raida, gyventojų buitis ir santykiai. Taigi iš esmės projekto tąsa nukreipta į etninės kultūros raidos pažinimą, pasinaudojant jau įgytais ir toliau lavinamais kalbos įgūdžiais. Toks projektas turi ne tik edukacinę funkciją, bet ir saisto naujuosius Kuršių nerijos gyventojus su ta terpe, kuri laikoma išskirtine kuršių nerijos verte.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. - vasario 4 d. Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje eksponuojama Neringos meno mokyklos dailės skyriaus mokinių paroda “Angelų šviesoj”.

Kūrybinių darbų autoriai -dailės skyriaus mokiniai: Mariya Shramkova, Emilija Šeštokovaitė, Vytė Lipnickaitė, Aistė Jasiukaitytė, Ugnė Jegorova, Silvija Kisieliutė, Urtė Marija Burkšaitė, Matas Mikalajūnas.
Mokytoja-Monika Urbonavičienė.

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Kuršininkų kalbos kursai
Vasario 4 d. (antradienį) 17.30 val. kuršininkų kalbos paskaita Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė)

Paskaitą pristatys humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė. Susipažinsime su kuršininkų kalbos pagrindais, ja užrašytais tekstais, vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Kuršininkų kalba yra Kuršių nerijos autochtonų kalba, gyvavusi nerijoje iki XX a. vidurio kol iš krašto pasitraukė senieji jo gyventojai. Belikus itin mažam šios kalbos vartotojų skaičiui ir radikaliai pasikeitus demografinei sudėčiai, kuršininkų kalbos vartojimas nutrūko. Neįmanoma įsivaizduoti žodinės kūrybos, etninės bendruomenės dvasinio gyvenimo, pasaulėžiūros, etnografijos, gyvensenos, eliminuojant kalbos vaidmenį, nesuprantant tekstų, kuriuos jie paliko ir vis dar palieka. Praėjus pirmąjį kalbos mokymosi etapą, labai verta toliau gilintis į tekstus, kurie tiesiogiai , iš pirmųjų lūpų, liudija krašto gyventojų etninę tapatybę ir jos raidą. Būtina atverti galimybes visuomenei pačiai aktyviai dalyvauti glaudaus kalbos ir kultūros ryšio atkūrimo procese. Pradėto projekto tęsinys ‒ supažindinti bendruomenę su Kuršių nerijos vietovardžių ir asmenvardžių specifika, tautosakos kūriniais iš pirminių šaltinių, etnografiniais aprašais ir pasakojimais, kuriuose liudijami autentiški kultūros reiškiniai ir jos raida, gyventojų buitis ir santykiai. Taigi iš esmės projekto tąsa nukreipta į etninės kultūros raidos pažinimą, pasinaudojant jau įgytais ir toliau lavinamais kalbos įgūdžiais. Toks projektas turi ne tik edukacinę funkciją, bet ir saisto naujuosius Kuršių nerijos gyventojus su ta terpe, kuri laikoma išskirtine Kuršių nerijos verte.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Vasario 5, 6, 11, 12 dienomis 17.30 val. kviečiame į kūrybines Užgavėnių kaukių dirbtuves. Kūrybiniam procesui vadovaus dailininkas Albertas Danilevičius. Gaminsime kaukes Papjė mašė technika. Užsiėmimai vyks Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Daugelis tautų turi savo išskirtinius Užgavėnių papročius, bet šventės kilmė yra ta pati. Mūsų protėviams ši šventė buvo skirta, mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui siekiant žmogaus ir gamtos vienybės pagrindu tamsos galias pakeisti į šviesos galias ir nualintoje žmogaus sieloje.
Šiandien Lietuvoje Užgavėnės linksma šventė - „žiemos išvarymo“.
Kaukės – vienas pagrindinių šventės atributų. Visi svarbiausieji Užgavėnių personažai yra iš kasdieninės aplinkos - žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. Seniausiomis laikomos gyvūnų kaukės – ožys, arklys, raitelis, gervė, rečiau – avinas, meška, jautis. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui.

Kviečiame visus norinčius susikurti savo Užgavėnių kaukę ir pasiruošti persirengėlių šėlionėms.

Kas tai yra papjė mašė?
Papjė mašė (pranc. papier-mâché “kramtytas popierius“) – tai tokia masė, kuri pagaminama iš smulkinto popieriaus ir tam tikrų rišančiųjų medžiagų (vandens, klijų ...). Visas priemonės kaukių gamybai suteiksime nemokamai. Kūrybinių dirbtuvių metu iš molio nusilipdysime kaukių muliažą ir papjė-mašė technika pasigaminsime Užgavėnių personažo kaukę, kurią užbaigsime naudodami įvairias dekoravimo priemones, dažus.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Vasario 5, 6, 11, 12 dienomis 17.30 val. kviečiame į kūrybines Užgavėnių kaukių dirbtuves. Kūrybiniam procesui vadovaus dailininkas Albertas Danilevičius. Gaminsime kaukes Papjė mašė technika. Užsiėmimai vyks Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Daugelis tautų turi savo išskirtinius Užgavėnių papročius, bet šventės kilmė yra ta pati. Mūsų protėviams ši šventė buvo skirta, mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui siekiant žmogaus ir gamtos vienybės pagrindu tamsos galias pakeisti į šviesos galias ir nualintoje žmogaus sieloje.
Šiandien Lietuvoje Užgavėnės linksma šventė - „žiemos išvarymo“.
Kaukės – vienas pagrindinių šventės atributų. Visi svarbiausieji Užgavėnių personažai yra iš kasdieninės aplinkos - žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. Seniausiomis laikomos gyvūnų kaukės – ožys, arklys, raitelis, gervė, rečiau – avinas, meška, jautis. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui.

Kviečiame visus norinčius susikurti savo Užgavėnių kaukę ir pasiruošti persirengėlių šėlionėms.

Kas tai yra papjė mašė?
Papjė mašė (pranc. papier-mâché “kramtytas popierius“) – tai tokia masė, kuri pagaminama iš smulkinto popieriaus ir tam tikrų rišančiųjų medžiagų (vandens, klijų ...). Visas priemonės kaukių gamybai suteiksime nemokamai. Kūrybinių dirbtuvių metu iš molio nusilipdysime kaukių muliažą ir papjė-mašė technika pasigaminsime Užgavėnių personažo kaukę, kurią užbaigsime naudodami įvairias dekoravimo priemones, dažus.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Vasario 5, 6, 11, 12 dienomis 17.30 val. kviečiame į kūrybines Užgavėnių kaukių dirbtuves. Kūrybiniam procesui vadovaus dailininkas Albertas Danilevičius. Gaminsime kaukes Papjė mašė technika. Užsiėmimai vyks Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Daugelis tautų turi savo išskirtinius Užgavėnių papročius, bet šventės kilmė yra ta pati. Mūsų protėviams ši šventė buvo skirta, mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui siekiant žmogaus ir gamtos vienybės pagrindu tamsos galias pakeisti į šviesos galias ir nualintoje žmogaus sieloje.
Šiandien Lietuvoje Užgavėnės linksma šventė - „žiemos išvarymo“.
Kaukės – vienas pagrindinių šventės atributų. Visi svarbiausieji Užgavėnių personažai yra iš kasdieninės aplinkos - žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. Seniausiomis laikomos gyvūnų kaukės – ožys, arklys, raitelis, gervė, rečiau – avinas, meška, jautis. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui.

Kviečiame visus norinčius susikurti savo Užgavėnių kaukę ir pasiruošti persirengėlių šėlionėms.

Kas tai yra papjė mašė?
Papjė mašė (pranc. papier-mâché “kramtytas popierius“) – tai tokia masė, kuri pagaminama iš smulkinto popieriaus ir tam tikrų rišančiųjų medžiagų (vandens, klijų ...). Visas priemonės kaukių gamybai suteiksime nemokamai. Kūrybinių dirbtuvių metu iš molio nusilipdysime kaukių muliažą ir papjė-mašė technika pasigaminsime Užgavėnių personažo kaukę, kurią užbaigsime naudodami įvairias dekoravimo priemones, dažus.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Vasario 5, 6, 11, 12 dienomis 17.30 val. kviečiame į kūrybines Užgavėnių kaukių dirbtuves. Kūrybiniam procesui vadovaus dailininkas Albertas Danilevičius. Gaminsime kaukes Papjė mašė technika. Užsiėmimai vyks Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Daugelis tautų turi savo išskirtinius Užgavėnių papročius, bet šventės kilmė yra ta pati. Mūsų protėviams ši šventė buvo skirta, mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui siekiant žmogaus ir gamtos vienybės pagrindu tamsos galias pakeisti į šviesos galias ir nualintoje žmogaus sieloje.
Šiandien Lietuvoje Užgavėnės linksma šventė - „žiemos išvarymo“.
Kaukės – vienas pagrindinių šventės atributų. Visi svarbiausieji Užgavėnių personažai yra iš kasdieninės aplinkos - žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. Seniausiomis laikomos gyvūnų kaukės – ožys, arklys, raitelis, gervė, rečiau – avinas, meška, jautis. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui.

Kviečiame visus norinčius susikurti savo Užgavėnių kaukę ir pasiruošti persirengėlių šėlionėms.

Kas tai yra papjė mašė?
Papjė mašė (pranc. papier-mâché “kramtytas popierius“) – tai tokia masė, kuri pagaminama iš smulkinto popieriaus ir tam tikrų rišančiųjų medžiagų (vandens, klijų ...). Visas priemonės kaukių gamybai suteiksime nemokamai. Kūrybinių dirbtuvių metu iš molio nusilipdysime kaukių muliažą ir papjė-mašė technika pasigaminsime Užgavėnių personažo kaukę, kurią užbaigsime naudodami įvairias dekoravimo priemones, dažus.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Vasario 5, 6, 11, 12 dienomis 17.30 val. kviečiame į kūrybines Užgavėnių kaukių dirbtuves. Kūrybiniam procesui vadovaus dailininkas Albertas Danilevičius. Gaminsime kaukes Papjė mašė technika. Užsiėmimai vyks Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Daugelis tautų turi savo išskirtinius Užgavėnių papročius, bet šventės kilmė yra ta pati. Mūsų protėviams ši šventė buvo skirta, mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui siekiant žmogaus ir gamtos vienybės pagrindu tamsos galias pakeisti į šviesos galias ir nualintoje žmogaus sieloje.
Šiandien Lietuvoje Užgavėnės linksma šventė - „žiemos išvarymo“.
Kaukės – vienas pagrindinių šventės atributų. Visi svarbiausieji Užgavėnių personažai yra iš kasdieninės aplinkos - žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. Seniausiomis laikomos gyvūnų kaukės – ožys, arklys, raitelis, gervė, rečiau – avinas, meška, jautis. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui.

Kviečiame visus norinčius susikurti savo Užgavėnių kaukę ir pasiruošti persirengėlių šėlionėms.

Kas tai yra papjė mašė?
Papjė mašė (pranc. papier-mâché “kramtytas popierius“) – tai tokia masė, kuri pagaminama iš smulkinto popieriaus ir tam tikrų rišančiųjų medžiagų (vandens, klijų ...). Visas priemonės kaukių gamybai suteiksime nemokamai. Kūrybinių dirbtuvių metu iš molio nusilipdysime kaukių muliažą ir papjė-mašė technika pasigaminsime Užgavėnių personažo kaukę, kurią užbaigsime naudodami įvairias dekoravimo priemones, dažus.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Vasario 5, 6, 11, 12 dienomis 17.30 val. kviečiame į kūrybines Užgavėnių kaukių dirbtuves. Kūrybiniam procesui vadovaus dailininkas Albertas Danilevičius. Gaminsime kaukes Papjė mašė technika. Užsiėmimai vyks Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Daugelis tautų turi savo išskirtinius Užgavėnių papročius, bet šventės kilmė yra ta pati. Mūsų protėviams ši šventė buvo skirta, mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui siekiant žmogaus ir gamtos vienybės pagrindu tamsos galias pakeisti į šviesos galias ir nualintoje žmogaus sieloje.
Šiandien Lietuvoje Užgavėnės linksma šventė - „žiemos išvarymo“.
Kaukės – vienas pagrindinių šventės atributų. Visi svarbiausieji Užgavėnių personažai yra iš kasdieninės aplinkos - žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. Seniausiomis laikomos gyvūnų kaukės – ožys, arklys, raitelis, gervė, rečiau – avinas, meška, jautis. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui.

Kviečiame visus norinčius susikurti savo Užgavėnių kaukę ir pasiruošti persirengėlių šėlionėms.

Kas tai yra papjė mašė?
Papjė mašė (pranc. papier-mâché “kramtytas popierius“) – tai tokia masė, kuri pagaminama iš smulkinto popieriaus ir tam tikrų rišančiųjų medžiagų (vandens, klijų ...). Visas priemonės kaukių gamybai suteiksime nemokamai. Kūrybinių dirbtuvių metu iš molio nusilipdysime kaukių muliažą ir papjė-mašė technika pasigaminsime Užgavėnių personažo kaukę, kurią užbaigsime naudodami įvairias dekoravimo priemones, dažus.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Vasario 5, 6, 11, 12 dienomis 17.30 val. kviečiame į kūrybines Užgavėnių kaukių dirbtuves. Kūrybiniam procesui vadovaus dailininkas Albertas Danilevičius. Gaminsime kaukes Papjė mašė technika. Užsiėmimai vyks Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Daugelis tautų turi savo išskirtinius Užgavėnių papročius, bet šventės kilmė yra ta pati. Mūsų protėviams ši šventė buvo skirta, mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui siekiant žmogaus ir gamtos vienybės pagrindu tamsos galias pakeisti į šviesos galias ir nualintoje žmogaus sieloje.
Šiandien Lietuvoje Užgavėnės linksma šventė - „žiemos išvarymo“.
Kaukės – vienas pagrindinių šventės atributų. Visi svarbiausieji Užgavėnių personažai yra iš kasdieninės aplinkos - žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. Seniausiomis laikomos gyvūnų kaukės – ožys, arklys, raitelis, gervė, rečiau – avinas, meška, jautis. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui.

Kviečiame visus norinčius susikurti savo Užgavėnių kaukę ir pasiruošti persirengėlių šėlionėms.

Kas tai yra papjė mašė?
Papjė mašė (pranc. papier-mâché “kramtytas popierius“) – tai tokia masė, kuri pagaminama iš smulkinto popieriaus ir tam tikrų rišančiųjų medžiagų (vandens, klijų ...). Visas priemonės kaukių gamybai suteiksime nemokamai. Kūrybinių dirbtuvių metu iš molio nusilipdysime kaukių muliažą ir papjė-mašė technika pasigaminsime Užgavėnių personažo kaukę, kurią užbaigsime naudodami įvairias dekoravimo priemones, dažus.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Vasario 5, 6, 11, 12 dienomis 17.30 val. kviečiame į kūrybines Užgavėnių kaukių dirbtuves. Kūrybiniam procesui vadovaus dailininkas Albertas Danilevičius. Gaminsime kaukes Papjė mašė technika. Užsiėmimai vyks Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Daugelis tautų turi savo išskirtinius Užgavėnių papročius, bet šventės kilmė yra ta pati. Mūsų protėviams ši šventė buvo skirta, mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui siekiant žmogaus ir gamtos vienybės pagrindu tamsos galias pakeisti į šviesos galias ir nualintoje žmogaus sieloje.
Šiandien Lietuvoje Užgavėnės linksma šventė - „žiemos išvarymo“.
Kaukės – vienas pagrindinių šventės atributų. Visi svarbiausieji Užgavėnių personažai yra iš kasdieninės aplinkos - žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. Seniausiomis laikomos gyvūnų kaukės – ožys, arklys, raitelis, gervė, rečiau – avinas, meška, jautis. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui.

Kviečiame visus norinčius susikurti savo Užgavėnių kaukę ir pasiruošti persirengėlių šėlionėms.

Kas tai yra papjė mašė?
Papjė mašė (pranc. papier-mâché “kramtytas popierius“) – tai tokia masė, kuri pagaminama iš smulkinto popieriaus ir tam tikrų rišančiųjų medžiagų (vandens, klijų ...). Visas priemonės kaukių gamybai suteiksime nemokamai. Kūrybinių dirbtuvių metu iš molio nusilipdysime kaukių muliažą ir papjė-mašė technika pasigaminsime Užgavėnių personažo kaukę, kurią užbaigsime naudodami įvairias dekoravimo priemones, dažus.

Vasario 12 d. (trečiadienį) 18 val. Neringos meno mokyklos teatro studijos "Nendrelė" monospektaklis "Ką mena širdis" Bjorn Sortland ir Hilde Kremer pasakojimo motyvais Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Scenarijaus autorė ir režisierė - V. Mamontovienė. Scenografė - M. Urbonavičienė. Choreografė - J. Survilienė. Garso režisierė - G. Dikšienė. Muzikos takelis - Karolina Kapustaitė. Muzika - E. Goldenthal.
Renginys gali būti fotografuojamas, filmuojamas, todėl informuojame, kad jūs galite būti matomas renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, ir šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti patalpinti viešai prieinamuose socialiniuose tinkluose ar media priemonėse.

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 18 val. atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės personalinė fotografijų paroda „MUTaBOR“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Žodžio mutabor kilmė (lotyniškai) - pokytis, mutuoti. Kalbu apie tai, kad mes nežinom iš kur ateinam ir kur išeinam, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoj kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR - pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai Fotografijose esanti uždanga - man - nežinomybė (ir arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapus, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties - esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose kūno detalių fragmentai: galva, rankos, kurios paslėptos po tapybos raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius - mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu “Ikonomis” - tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką - man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galim įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais, darbininkų šeimoje. Tačiau norėjau tapti menininke jau nuo

paauglystės. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būti daug aiškiau. Baigiau

Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė - juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje.

https://www.youtube.com/watch?v=jVdWOeuSGWE

Sausio 14 d. –vasario 13 d. kviečiame aplankyti autorinę kaunietės dailininkės Violetos Židonytės akvarelių parodą „Prisiminimų šviesa“ Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, Lietuvos Rašytojų ir Lietuvos Dailininkų sąjungų narė, dailės mokytoja ir dizainerė, dviejų jau suaugusių vaikų – tapytojos Ievos ir studento Sauliaus – mama, pristato
DVIDEŠIMT ŠEŠTĄJĄ personalinę akvarelės parodą.
Autorė yra baigusi Lietuvos dailės akademiją, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Yra dirbusi vaizdinės reklamos, architektūros, interjero, baldų projektavimo, knygų iliustravimo srityse, beveik visuomet greta to – ir pedagoginį darbą. Dailės ir dizaino paslapčių jai yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Šiuo metu dėsto dailė ir dizainą KTU gimnazijoje. Išleisti du dizaino vadovėliai 11 – 12 klasėms, keturi romanai – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. 2018 ir 2019 metų literatūriniai darbai – išleisti sonetų rinkinėliai “Šermukšnis tas gyvenimas” ir “Gyvenimas kaip Nemunas almės”..

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

ŠVYTINČIŲ SAKMIŲ KALNAS
Raganų kalnas ir jo prieigos Juodkrantėje
Vasario 14-16 d. (penktadienis-sekmadienis)

Legendų ir neįtikėtų istorijų kupinas Raganų kalnas kviečia žvilgsnius ir mintis nukreipti čia – šventės metu sakmes pasakos velniai ir raganos, o didingą šio kurorto istoriją primins sugrįžusios praeities dvasios, nes tik jos pamena, kad kadais ši vieta vadinta Ievos kalnu, garsėjusiu gražiausiais Europoje takais ir atsiveriančiomis panoramomis.

EKSKURSIJŲ TVARKARAŠTIS
(ekskursijoms rinktis prie Raganų kalno vartų)

Vasario 14 d. (penktadienis)
19 val. „Kaip Eduardas Štellmacheris Raganų kalną kūrė“ (ekskursiją veda KNNP direkcijos atstovas)
20 val. ,,Kodėl raganos čia nebijo šviesos?” (ekskursiją veda Arūnas Balna)

Vasario 15 d. (šeštadienis)
19 val. „Kaip Eduardas Štellmacheris Raganų kalną kūrė“ (ekskursiją veda KNNP direkcijos atstovas)
20 val. ,,Kodėl raganos čia nebijo šviesos?” (ekskursiją veda Arūnas Balna)

Vasario 16 d. (sekmadienis)
19 val. ,,Kodėl raganos čia nebijo šviesos?” (ekskursiją veda Arūnas Balna)

Ekskursijų kaina – 2 Eur
Norintys papildomų ekskursijų kitu metu gali registruotis mob. 8 698 23 476.

TRANSPORTAS
Vasario 14-15 d.
Keltų grafikas:
Iš Klaipėdos (Senoji perkėla):
18.00, 19.00, 20.00, 21.00
Iš Smiltynės:
20.15, 21.15 (Senoji perkėla), 22.20 (Naujoji perkėla)

Autobusų grafikas
Kryptis: Smiltynė-Juodkrantė-Smiltynė
Iš Smiltynės (Senoji perkėla) į Juodkrantę:
18.10, 19.10, 20.10, 21.10* (*nebus grįžimo į Smiltynę galimybės, t. y. paskutinis autobusas iš Juodkrantės išvyks 21.55. Tačiau galima nakvynė Juodkrantėje)
Iš Juodkrantės (Raganų kalno stotelė) į Smiltynę:
19.40, 20.30 (į Senąją perkėlą), 21.55 (į Naująją perkėlą)

Kryptis: Nida-Juodkrantė-Nida
Iš Nidos: 17.00, 20.00
Iš Juodkrantės (Raganų kalno stotelė): 18.32, 21.32

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

ŠVYTINČIŲ SAKMIŲ KALNAS
Raganų kalnas ir jo prieigos Juodkrantėje
Vasario 14-16 d. (penktadienis-sekmadienis)

Legendų ir neįtikėtų istorijų kupinas Raganų kalnas kviečia žvilgsnius ir mintis nukreipti čia – šventės metu sakmes pasakos velniai ir raganos, o didingą šio kurorto istoriją primins sugrįžusios praeities dvasios, nes tik jos pamena, kad kadais ši vieta vadinta Ievos kalnu, garsėjusiu gražiausiais Europoje takais ir atsiveriančiomis panoramomis.

EKSKURSIJŲ TVARKARAŠTIS
(ekskursijoms rinktis prie Raganų kalno vartų)

Vasario 14 d. (penktadienis)
19 val. „Kaip Eduardas Štellmacheris Raganų kalną kūrė“ (ekskursiją veda KNNP direkcijos atstovas)
20 val. ,,Kodėl raganos čia nebijo šviesos?” (ekskursiją veda Arūnas Balna)

Vasario 15 d. (šeštadienis)
19 val. „Kaip Eduardas Štellmacheris Raganų kalną kūrė“ (ekskursiją veda KNNP direkcijos atstovas)
20 val. ,,Kodėl raganos čia nebijo šviesos?” (ekskursiją veda Arūnas Balna)

Vasario 16 d. (sekmadienis)
19 val. ,,Kodėl raganos čia nebijo šviesos?” (ekskursiją veda Arūnas Balna)

Ekskursijų kaina – 2 Eur
Norintys papildomų ekskursijų kitu metu gali registruotis mob. 8 698 23 476.

TRANSPORTAS
Vasario 14-15 d.
Keltų grafikas:
Iš Klaipėdos (Senoji perkėla):
18.00, 19.00, 20.00, 21.00
Iš Smiltynės:
20.15, 21.15 (Senoji perkėla), 22.20 (Naujoji perkėla)

Autobusų grafikas
Kryptis: Smiltynė-Juodkrantė-Smiltynė
Iš Smiltynės (Senoji perkėla) į Juodkrantę:
18.10, 19.10, 20.10, 21.10* (*nebus grįžimo į Smiltynę galimybės, t. y. paskutinis autobusas iš Juodkrantės išvyks 21.55. Tačiau galima nakvynė Juodkrantėje)
Iš Juodkrantės (Raganų kalno stotelė) į Smiltynę:
19.40, 20.30 (į Senąją perkėlą), 21.55 (į Naująją perkėlą)

Kryptis: Nida-Juodkrantė-Nida
Iš Nidos: 17.00, 20.00
Iš Juodkrantės (Raganų kalno stotelė): 18.32, 21.32

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

ŠVYTINČIŲ SAKMIŲ KALNAS
Raganų kalnas ir jo prieigos Juodkrantėje
Vasario 14-16 d. (penktadienis-sekmadienis)

Legendų ir neįtikėtų istorijų kupinas Raganų kalnas kviečia žvilgsnius ir mintis nukreipti čia – šventės metu sakmes pasakos velniai ir raganos, o didingą šio kurorto istoriją primins sugrįžusios praeities dvasios, nes tik jos pamena, kad kadais ši vieta vadinta Ievos kalnu, garsėjusiu gražiausiais Europoje takais ir atsiveriančiomis panoramomis.

EKSKURSIJŲ TVARKARAŠTIS
(ekskursijoms rinktis prie Raganų kalno vartų)

Vasario 14 d. (penktadienis)
19 val. „Kaip Eduardas Štellmacheris Raganų kalną kūrė“ (ekskursiją veda KNNP direkcijos atstovas)
20 val. ,,Kodėl raganos čia nebijo šviesos?” (ekskursiją veda Arūnas Balna)

Vasario 15 d. (šeštadienis)
19 val. „Kaip Eduardas Štellmacheris Raganų kalną kūrė“ (ekskursiją veda KNNP direkcijos atstovas)
20 val. ,,Kodėl raganos čia nebijo šviesos?” (ekskursiją veda Arūnas Balna)

Vasario 16 d. (sekmadienis)
19 val. ,,Kodėl raganos čia nebijo šviesos?” (ekskursiją veda Arūnas Balna)

Ekskursijų kaina – 2 Eur
Norintys papildomų ekskursijų kitu metu gali registruotis mob. 8 698 23 476.

TRANSPORTAS
Vasario 14-15 d.
Keltų grafikas:
Iš Klaipėdos (Senoji perkėla):
18.00, 19.00, 20.00, 21.00
Iš Smiltynės:
20.15, 21.15 (Senoji perkėla), 22.20 (Naujoji perkėla)

Autobusų grafikas
Kryptis: Smiltynė-Juodkrantė-Smiltynė
Iš Smiltynės (Senoji perkėla) į Juodkrantę:
18.10, 19.10, 20.10, 21.10* (*nebus grįžimo į Smiltynę galimybės, t. y. paskutinis autobusas iš Juodkrantės išvyks 21.55. Tačiau galima nakvynė Juodkrantėje)
Iš Juodkrantės (Raganų kalno stotelė) į Smiltynę:
19.40, 20.30 (į Senąją perkėlą), 21.55 (į Naująją perkėlą)

Kryptis: Nida-Juodkrantė-Nida
Iš Nidos: 17.00, 20.00
Iš Juodkrantės (Raganų kalno stotelė): 18.32, 21.32

Vasario 16 d. (sekmadienį) kviečiame Juodkrantės bažnyčioje (L. Rėzos g. 56) visus kartu švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. 13.00 val. Šv. Mišios už Lietuvą ir bendruomenę. Po mišių koncertuos Klaipėdos Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) vokalinis ansamblis „JūrAinė“, vadovė Virginija Manšienė.

Ansamblis „JūrAinė“ yra įkurtas 2008 metais. Iki 2012 metų ansambliui vadovavo Petras Januška. Ansamblis aktyviai dalyvauja respublikiniuose bei tarptautiniuose renginiuose. 2012, 2014 ir 2016 metais senjorai dalyvavo respublikiniame chorų ir ansamblių festivalyje „Jei daina širdy, esame jauni“ Vilniaus Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitete. 2014 ir 2017 metais ansamblis sėkmingai pasirodė tarptautiniame senjorų folkloro festivalyje „Laukiam, sveteliai, mes jūsų“ Marijampolės TAU. 2014 metais ansamblis dalyvavo Tarptautinėje mokslinėje – praktinėje konferencijoje „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“ Klaipėdoje. 2015 metais ansamblis nuvyko į Valmierą (Latvija) ir dalyvavo tarptautiniame senjorų festivalyje. 2017 metais ansamblis dalyvavo respublikiniame istorinės dainos konkurse „Aušta aušrelė“ Joniškyje ir laimėjo Joniškio mero specialųjį prizą. „JūrAinė“ dažnai koncertuoja Klaipėdos miesto renginiuose, gieda bažnyčiose, dalyvauja įvairiuose projektuose. Ansamblyje dainuoja 18 moterų ir solistas baritonas Vytautas Kliukinskas. Ansamblio repertuarą sudaro lietuvių liaudies dainos, Mažosios Lietuvos folkloras bei originalūs Lietuvos ir kitų šalių kompozitorių kūriniai.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Š.m. vasario 17 d. nuo 13 val. iki 17 val., Neringos ŽRVVG asociacija „Vidmarės“ vykdys viešinimo ir aktyvinimo renginius potencialiems vietos projektų paraiškų teikėjams, pagal Neringos žvejybos ir akvakultūros regiono vietos plėtros strategijos 2016-2020 m. priemonę Pridėtinė vertė, produktų kokybė ir nepageidaujamos priegaudos panaudojimas ir visiems potencialiems pareiškėjams teikiamos asmeninės konsultacijos.
Renginių metu pristatysime projektų finansavimo sąlygas, atrankos kriterijus, atsakysime į Jums rūpimus klausimus, o taip pat pristatysime VPS įgyvendinimo eigą ir rezultatus, ŽRVVG administracijos surinktus privalomus VPS įgyvendinimo stebėsenos duomenis ir rodiklius, ŽRVVG gyventojų aktyvinimo veiksmų planą bei išklausysime ŽRVVG teritorijos gyventojų nuomones, pastabas ir pasiūlymus.
Renginys vyks Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Daugiau informacijos -
Viešųjų ryšių specialistas Arvydas Švagždys
Taikos g. 11/2, Neringa, tel. 8-603-36551, 8-688-81141, vidmares@gmail.com

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 22 d. (šeštadienį) 12 val. pristatoma doc. dr. Nijolės Strakauskaitės monografija vokiečių kalba „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“: nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m.“ ("OSTSEEBAD SCHWARZORT/Juodkrantė Entstehung – Blütezeit – Katastrophe: das „Goldene Zeitalter“ von der Mitte des 19. Jahrhunderts bis 1945") Vilniau knygų mugėje (Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“, UAB Laisvės pr. 5). Renginys vyks 5.5 konferencijų salėje. Pristatys knygos autorė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Nijolė Strakauskaitė ir prof. dr. Ruth Leiserowitz. Moderatorė - dr. Lina Motuzienė.
Knygų mugėje mus rasite Akademinės ir specializuotos literatūros, užsienio dalyvių salėje Neringos savivaldybės stende 3.50, kuriame 14.00 val. dr. N. Strakauskaitė dalins autografus.

Iki malonių pasimatymų Vilniaus knygų mugėje!

Knygoje analizuojama Juodkrantės kurorto – industrinės epochos fenomeno, istorija nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m. Šimtmečio perspektyvoje atskleistos kurorto sukūrimo mažame žvejų kaimelyje prielaidos, ypač garlaivių susisiekimo Kuršių mariose svarba ir priežastys, kurios nulėmė modernaus ir populiaraus kurorto, pritraukdavusio jau XIX a. pabaigoje kelis tūkstančius poilsiautojų, vystymąsi. Knygoje dėmesys koncentruojamas į du kurorto raidos etapus – Vokietijos imperijos sudėtyje ir Lietuvos Respublikos sudėtyje. Pirmasis kurorto raidos etapas iki Pirmojo pasaulinio karo apėmė svarbių infrastruktūros projektų realizavimą (Vilų kvartalas, promenados,

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 25 d. (antradienį) 17.30 val. kviečiame visus į Užgavėnių šiupinio šventę Liudviko Rėzos kultūros centro kiemelyje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).
Vaišinsimės šiupiniu paruoštu pagal senąjį lietuvininkų receptą, žaisime ir visais įmanomai būdais žiemą į kiemą viliosime, o pasidžiaugę iš kiemo išvarysime. Laukiame visų su kaukėmis ir be jų...

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

2020 m. vasario 28 d., penktadienį, 11 val. kviečiame visus neabejingus gimtosios kalbos mylėtojus į Liudviko Rėzos kultūros centrą (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) kartu rašyti Nacionalinį diktantą.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Kovo 3 d. 18.00 val. Arvydo Baryso dokumentinio filmo “Visos tarmės gražiausios” pristatymas. Dalyvaus filmo kūrėjai:
režisierius, operatorius, prodiuseris Arvydas Barysas ir Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Dalia Kiseliūnaitė. Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Arvydas Barysas – režisierius, operatorius, scenaristas, prodiuseris, 1992-aisiais įkurtos Arvydo Baryso filmų kūrimo kompanijos vadovas. A. Barysas yra sukūręs daugiau nei 100 įvairaus žanro filmų, pasakojančių apie ypatingas asmenybes ir jų gyvenimus, kultūros paveldą, gamtą, ekologinį švietimą, edukaciją ir sintezę tarp jų. Režisieriaus kuriami filmai – poetiški, pagrįsti reta medžiaga, kurią autorius „medžioja“ panašiai kaip mokslininkas: pats ieško šaltinių, daug skaito, konsultuojasi su specialistais, neskaičiuoja savo laiko „gaudant“ retą vaizdą, žodį ar įspūdį. Žiūrovas gauna ne tik estetinį pasitenkinimą, bet ir per jo kameros „akį“ pamato ką nors nauja arba sena nauju žvilgsniu.

Apie filmą

Filmo idėja gimė bendraujant su lietuvių kalbos tyrinėtojais, mokytojais ir puoselėtojais.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Vasario 13 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. atidaroma tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių (Šilutė) kūrybos paroda "Šaktarpis", skirta veiklos 45-mečiui Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė). Paroda veiks iki kovo 11 d.
Projektas „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija" II dalis iš dalies įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Angelė ir Vytautas Raukčiai jau keturiasdešimtpenkerius metus yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, mugėse ir šventėse. Jie viską daro kartu: Vytautas meistrauja skrynias, tekina medinius margučius, Angelė juos dažo, margina įvairiausiais raštais. Abu drožia angelus ir žaislus, kuria miniatiūrines skulptūrėles; Angelė dar rašo noveles, Vytautas tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, kuria sietynus, drožia kryžius. Jų margučiai, kraičio skrynios ir medžio dirbiniai yra atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų sodyboje Šilutės rajono Balčių kaime įkurtas muziejus „Buities ir margučių palėpė“ yra žinomas kaip pirma asmeninė margučių ekspozicija Lietuvoje.

Angelė Šiupienytė-Rauktienė gimė 1953 metais liepos 1 dieną Prienų rajone, Veiverių miestelyje netoli Kauno. 1974 metais Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija) gavusi audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

Vytautas Rauktys gimė 1953 metais kovo 4 dieną Šilutės rajono Paurų kaime. 1970 metais Klaipėdos 18-ąją proftechninėje mokykloje gavęs meninio gintaro apdirbimo specialisto diplomą pradėjo dirbti meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose, po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 metais įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje, kur jau dirbo jo būsima žmona.

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė

Balandžio 10 d. 18.00 val. atidaroma menininkės Vilmos Baltuškienės kūrybos darbų paroda Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė).

Gimiau 1966 Kapsuko mieste ( Marijampolė). Čia baigiau vidurinę mokyklą ir 4 - metę vaikų dailės mokyklą. 1984 - 1987 baigiau Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę.
Kiek tik galiu save prisiminti, piešiau. Nors pomėgių, norų ir svajonių buvo ir lig šiol vis dar yra pačių įvairiausių ir daug, karaliauja piešimas ir kūryba.
Gal dėl to, kad iš savo tėvų, brolio ir močiutės gavau kur kas daugiau pagyrimų ir palaikymo nei "pamokslų", piešti niekas netrukdė ir nestabdė, o atvirkščiai - skatino, svajonė "užaugus didelei" būti dailininke išsipildė.
Ir mano darbas, ir mano hobis - dailė, kūryba, piešimas. Piešiu visur - ant drobės, ant sienų , ant rūbų.
Tiesa prieš keletą metų mano sieloje "apsigyveno" dar ir kilimai. Kai pasiūlė pamėginti kilimų dizainerio darbą, nuo pat pirmos dienos įsimylėjau tai. Man tai prilygsta tapybai ant sienų, tik vietoje dažų iš siūlų išaudžiami įvairiausi atspalviai, tonai, formos.
Labai myliu gyvūnus ir gamtą. Turbūt todėl mano darbuose vis apsigyvena koks keturkojis ir gėlytės ☺
Buvau, esu ir norėčiau pasilikti, saldžioje kūrybos nelaisvėje. Vilma Baltuškienė